Nelabai seniai mano gyvenime nutiko didelė nelaimė. Iki jos buvau laimingas, gal net laimingiausias žmogus. Mokiausi, dirbau, gyvenau savo gyvenimą. Tačiau niekas nesame apsaugoti nuo likimo smūgių. Neketinu čia atvirai pasakoti, kas man nutiko, tik pasakysiu, kad draugai, sužinoję mano istoriją, sakydavo, kad taip tegali nutikti filmo scenarijuose, bet ne realiame gyvenime.
Su neganda kovoti stengiausi iš visų jėgų, nors nuolat kamavo liūdnos mintys. Tačiau tuomet prasidėjo finansinė krizė, be viso to dar netekau darbo, susirasti kito nepavyko, nors atkakliai ieškojausi. Kiekvienas naujas darbo pokalbis sukeldavo mintis apie savižudybę.
Susirgau depresija. Maniau, kad niekaip neišsikapstysiu. Nuleidau rankas, lioviausi mokytis ir ieškoti darbo. Žinojau, kad jei tai tęsis ir toliau, atsidursiu gatvėje, tačiau jau nebegalėjau sutelkti jėgų ir valios, atrodė, kad niekada daugiau nebebus laimės.
O tada į pagalbą man atėjo valstybė. Taip, gyvenau iš pašalpos, o universitetas pridėjo dar ir socialinę stipendiją, tad atsigavau. Kurį laiką galėjau išgyventi. O tai leido man atgauti tikėjimą savimi, atsistoti ant kojų. Pašalpa išgelbėjo mano gyvenimą ir gyvybę.
Ar aš ginčiau Lietuvą, jei pasikartotų Sausio 13-oji? Ginčiau iki paskutinio kraujo lašo. Nes ši valstybė, kai mane ištiko bėda, ištraukė mane už pakarpos ir privertė gyventi. Man gėda, kad turėjau prašyti pagalbos mokesčių mokėtojų, savo tautiečių. Bet dabar aš esu labai jiems už viską dėkinga.
Baigiau mokslus, dirbu, esu laiminga. Dėl to pusmečio, kurį gyvenau iš pašalpos, esu dėkinga Lietuvos valstybei. Kai Lietuvai reikės mano gyvybės, aš nedvejodama ją atiduosiu. Ir kiekvieną dieną dirbu ne tik dėl savęs - dirbu dėl Lietuvos, esu aktyvi pilietė, neabejinga visuomeniniams ir valstybiniams reikalams.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
