Negi aiškinsi vaikui, kad mūsų algų vos užtenka visai keturių asmenų šeimai kukliai neišlaidaujant pragyventi, nors abu su vyru iš tiesų dirbame daug, o apie kokias nors santaupas „juodai dienai“ galime tik pasvajoti. Ir kad man kartais pasidaro labai pikta, kai išsiprašiusi iš darbų ir uždususi atbėgusi į klasės susirinkimą pamatau ten susirinkusias išsipusčiusias, auksiniais papuošalais apsikarsčiusias „socialiai remtinas“ mamytes, kurios tinginiauja išlaikomos iš mūsų mokesčių.
Kai lrytas.lt portale užvirė diskusija apie bedarbę, gyvenančią iš pašalpų, nes dirbti neapsimoka, ir jauną specialistę, su vyru daug uždirbančią, bet ir daug išleidžiančią, ryžausi pasidalyti ir savo patirtimi.
Galima sakyti, kad mūsų šeima yra tarsi viduriukas tarp šių jau aprašytų šeimų. Mes abu su vyru – baigę aukštuosius, dirbantys pagal specialybes. Bėda tik, kad gyvename ne Vilniuje, o provincijoje, kur didžiulis nedarbas, klestinčių įmonių nėra daug, todėl ir algos ne tokios, kaip sostinėje.
Per abu į rankas gauname apie 3 tūkst. litų. Tiksliau, gautume, tačiau iškart bankas nuskaičiuoja už paskolą būstui (600 litų). Tada dar sumokame komunalinius mokesčius, už telefonus, internetą, pilame degalus į automobilį, jį kartais remontuojame (nes naujesnės nei 10 metų mašinos niekaip negalime įsigyti). O kur dar išlaidos maistui (nors nemažai daržovių užsiauginame patys, turime šaldiklį, kuriame ir pusę kiaulės kaime nusipirkę užsišaldome – taip pirkti pigiau nei kasdien prekybos centre šviežią mėsą). Ir mėnesio pabaigoje mūsų sąskaitose telieka grašiai.
Mūsų vaikai – ne tik mūsų didžiausias turtas. Jie dar ir kainuoja brangiai, ir laiko jiems skirti reikia. Aišku, jei nori, kad jų neįtrauktų gatvės gyvenimas. Kadangi turime du moksleiviukus, abiejų maitinimui mokykloje išleidžiame apie 100 litų (su atžalomis pavyko susitarti, kad tie pinigėliai būtų skirti normaliems pietums, o ne bandelėms ir sultims iš spalvingų tetrapakų).
Tačiau vaikams reikia ir šiokių tokių pramogų – apsilankymo kino teatre ar spektaklyje, įvairiausių priemonių mokyklai. Kadangi su vyru dienų dienas nesėdime namie, o po pamokų prailginta grupė mokykloje tėra tik pirmokams, tenka sugalvoti vaikams įvairiausios veiklos, kad jie būtų užimti, kol sugrįš tėvai – jie lanko įvairius būrelius, treniruotes, kurios taip pat patuština mūsų kišenę.
Pagaliau – gyvename ne Afrikoje, kur ištisus metus gali vaikščioti vien su šortais ir marškinėliais – vaikams keturiems sezonams reikia drabužių ir avalynės, kuriuos jie greitai išauga. Ačiū valstybei, kad dar niekaip nesugebėjo sunaikinti dėvėtų drabužių verslo – esu įgudusi vos po kelis litus skudurynuose rasti kokybiškų, originalių drabužių, kuriais aprengiu visą šeimą. Neįsivaizduoju, kokios skylės atsirastų šeimos biudžete, jei tektų striukes ar džinsus pirkti iš „normalių“ parduotuvių.
Kartais pati sau atrodau kaip voverė, savo narve be paliovos sukanti ratą. Visuomet skubu: iš darbo į namus, kur reikia patikrinti vaikų namų darbus, padaryti vakarienę ir paskaityti jiems pasaką. Sau laiko beveik neturiu – nebent prieš miegą perskaitau kelis knygos lapus ir „lūžtu“, nes kitą rytą laukia tas pats maratonas.
Todėl su pavydu žvelgiu į kai kurias kitų moksleiviukų mamas – vadinamąsias socialiai remtinas. Taip, yra iš tiesų sunkiai gyvenančių, netikėtai darbą ar sveikatą praradusių žmonių, kuriems tiesiog būtina valstybės pagalba. Apie tokius čia nekalbu. Tačiau mes, sunkiai dirbdami, savo sumokamais mokesčiais išlaikome ir pulką tokių, kurie turi visas galimybes dirbti, tačiau nenori.
Susidaro įspūdis, kad kai kurie pašalpininkai yra tiesiog tinginiai, patys nenorintys net piršto pajudinti, tačiau puikiai žinantys, už ką ir kiek pašalpų valstybė PRIVALO jiems mokėti.
Baisiausia, kad tokiose šeimose augantys vaikai nuo pat mažumės įsisąmonina, kad yra normalu ne užsidirbti, o gauti už dyka – pradžioje nemokamą maitinimą, drabužių iš labdaros (kai kurios šeimos jų net neskalbia – panešiojusios išmeta, nes geros tetos atveš kitų), o vėliau jau ir patys už savo atžalas gaus pašalpų. Apie tai, kad reikia mokytis, įgyti profesiją, kad galėtum dirbti ir užsidirbti, tokie vaikai girdi nebent mokykloje. Namuose jie mato puikų pavyzdį, kad pinigai gali būti gaunami ir be jokių pastangų.
Pikčiausia, kad net ir dienų dienas sėdėdamos namuose tokios mamos nesugeba bent jau savo atžalomis normaliai pasirūpinti. Ką jau kalbėti apie jų lavinimą (kad ir patikrinti namų darbus ar nueiti į mokyklą pasidomėti, kaip jos vaikams sekasi), jei net valgyti nesivargina padaryti – maitina pirktiniais koldūnais ar dešrelėmis. Vienos kaimo mokyklos direktorius man yra pasakojęs, kad nemokamą maitinimą gaunantys vaikai atsisako valgyti kotletus, nes prie tokio maisto namuose nepripratę – reikalauja duoti jiems pieniškų dešrelių.
Kita kategorija „socialiai remtinų“ – priešingybė ką tik mano aprašytai tinginių armijai. Tai žmonės, turintys šešėlinių pajamų, dirbantys neoficialiai, bet be jokio sąžinės graužimo besinaudojantys visomis socialinėmis lengvatomis – pradedant nemokamais darželiais ir baigiant kompensacijomis už šildymą.
Ir kai tokia iš blizgančios mašinos išsliuogusi, auksu apsikarsčiusi „bedarbė“ piktinasi, kad mokyklos valgykloje jos nemokamą maitinimą gaunantis vaikas neranda ką valgyti, nes viskas neskanu, ima nebe juokas, o pyktis.
Pyktis, kad įstatymus kuriantys ir kartais už pavogtą vištą griežtai baudžiantys valdžiažmogiai niekaip nesugeba suprasti, kad valstybė, kurioje labiau apsimoka gauti pašalpą, o ne dirbti, yra pasmerkta. Jos laukia ne tik finansinis, tačiau ir moralinis bankrotas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
