Pati dar gyvendama Lietuvoje, vos pabaigusi mokyklą neturėjau jokios patirties, ėjau per visas įmanomas vietas, rasdavau darbą bent mėnesiui ar dviem, bet įgaudavau bent jau patirties, ir būdavo lengviau ateityje. Bet dauguma žmonių nori iš karto susirast gerą darbą, geroj aplinkoj su tikrai gundančiu atlyginimu. Bet tai juk nėra taip paprasta. Reikia laiko, didelio noro, užsispyrimo.
Pasiskaičiusi straipsnį apie moteriškę, kuriai neapsimoka dirbti, prieš akis susidaro tos moters požiūris į gyvenimą, pinigus. Tai žmonės, mėgstantys gauti dovanų pinigus.
Pati užaugau 4 asmenų šeimoje. Mano tėvai nuo pat mažų dienų mokė taupyti, atsisakyti tų daiktų, kurių tikrai nereikia, ir svarbiausia – dirbti. Darbas bei išsilavinimas mūsų šeimoje – svarbiausias dalykas. Tėvai dirba abu, gauna pajamas, kurios siekia apie 5000 Lt, tačiau tuo metu su tais pinigais pragyventi visą mėnesį 4 žmonėms būdavo sunku. Juolab turime butą bei namą, kaip palikimą, kuriuos abu reikia išlaikyti.
Taip pat keturiems asmenim maistui, higienos priemonėm išleisdavom tikrai daug, netgi kildavo mintys palikti miestą ir apsigyvent kaime. Į mėnesį bent 3-4 kartus pildavomės pilną baką benzino, dar plius pinigai viešajam transportui, taip pat daugiabučio namo mokesčiai, internetas, dar jei sugesdavo koks būtinas buitinis daiktas...
Taigi iš tų pinigų nelabai kas ir likdavo, būdavo, net skaičiuodavom dienas, iki kada tėvai avansą gaus ar bent jau algą. Pasitaikydavo, kad spintelės tuščios būdavo – tik bulvės arba sriubos.
Bet gyvendavom ir išgyvenom. Ir kieno dėka? Ogi žmonių, kurie aukojo savo sveikatą tam, kad išlaikytų mus, vaikus, kad turėtume pinigų. Mano tėvai per visą savo gyvenimą nėra „sėdėję“ Darbo biržoje, nėra gavę valstybinės pašalpos, greit išeis į užgyventą pensiją, bet ir vėl nesėdės namie, o dirbs. Juolab, darbas duoda daugiau naudos, nei sėdėjimas ant sofutės.
Žmogus įgauna daugiau atsakomybės, galimybių, gauna savo paties uždirbtus pinigus, tampa labiau užsigrūdinęs, juolab kiekvienas žmogus gali lipti karjeros laiptais, kaip dauguma bendrovių tai siūlo, pradėti nuo minimumo ir kilti aukščiau...
Todėl man pikta darosi, kad yra žmonių, kurie gauna pašalpas, paramas, ir vis dar nepatenkinti sėdi. Sėdi namuose kaip karaliai. Gerai, kad dar niekas ant rankų nenešioja. Sako – neitų stovėti prie Televizijos bokšto? Ir gerai, Lietuvai nereikia apsimetėlių. Aš eičiau, nesvarbu, kad negyvenu gimtojoje šalyje, bet dėl to, kad toji gimtoji šalis man vaikystėje bei tėvams gyvenime davė galimybes mokytis, dirbti, gyventi. Nors buvo visko...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
