Kaime daržovių užsiauginame, paukščių, kiaulę pasipenim, o kur dar obuoliai, uogos...
Mokesčius mokam tik už elektrą, nes vanduo iš šulinio, o kad butų namie šilta, kuru pasirūpina vyras - jo tėvai turi mišką.
Turim automobilį, pirktą lizingu. Išlaidos mūsų daugiausia maistui, aprangai, vaikams, jų vaistams, nes vienas serga bronchine astma, sauskelnėms. Daug padeda draugės, nes savo vaikučių išaugtus rūbelius ir avalynę mums atiduoda.
Mažajam vaikui - metai ir 9 mėnesiai. Kol gaudavau motinystės pašalpą, tol dirbti neapsimokėjo, kadangi gaudavau tiek, kiek uždirbčiau, plius dar būtų išlaidos kelionei. Tad kam dirbti, jeigu tiek pat gauni namie sėdėdama su vaikais?
Dabar, kai jau pašalpos nebegaunu, dirbu. O ką darysi, pragyventi reikia, važinėju į darbą kas 4 dienas po 50 km, dirbu po 12 val. Vaikus prižiūrime pasikeisdami su vyru.
Iš valstybės mes nieko negaunam veltui. Esam ne specialistai, o paprasti darbininkai, galėtų ir minimalų atlyginimą pakelt...
Taip ir gyvenam... Aišku, tikimės geresnės ateities ir sau, ir vaikams. Ir mes ja susikursim, bet dirbti būtinai reikia, o ne tikėtis pašalpų. Žiūrim į gyvenimą optimistiškai, džiaugiamės, ką turim.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
