Nuo birželio mėnesio man buvo nereguliarios menstruacijos. Išsigandau, kad nebūtų kokios moteriškos ligos. Bet save raminau, kad viskas bus gerai. Pradėjau gerti nakvišų aliejų ir visokius moterims skirtus vitaminus. Nieko ypatingai nepasikeitė. Taip ir liepos mėnuo praėjo, o man jau ir pilvo apačią pradėjo skaudėti.
Pasidariau nervinga, pavargdavau greit, o save kaltinau, kad bijau eiti pas gydytoją, nes bijau baisių tyrimų rezultatų – cistų, miomų. Juoba kad po dukros gimimo man buvo likusi žaizdelė, kurios aš taip ir nesusitvarkiau...
Pasitariau su mama, ką daryti. Ji man liepė eiti pas gydytojus ir kuo greičiau, bet aš vis tiek tempiau laiką. Nežinau, kodėl, bet nutariau pasidaryti nėštumo testą – ir pasirodo dvi juostelės. Nemoku pasakyti savo būsenos – nei laiminga, nei nelaiminga, nes vis kraujavau.
Tokioje įtampoje prabuvau dar beveik mėnesį. Vyras taip pat dar nieko nežinojo, nenorėjau jo gąsdinti. Net rugpjūčio 24 d. per mūsų 18-ąsias vestuvių metines, neišdrįsau jam nieko pasakyti.
Tačiau dar po dviejų dienų neištvėriau – nuėjau po gydytoją. Visa drebėjau ir jaudinausi.
– Tai gal laukiesi? – paklausė gydytoja.
– Gerai būtų, – nusišypsojom viena kitai.
Nuėjom prie echoskopo, gydytoja mane apžiūrėjo ir sako:
– Na ką, jūs nėščia, bet čia dar ne viskas. Štai vieną matau, na, va – ir antras. Pas tave dvyniai.
Aš iš pradžių net nesupratau, kas darosi, – pradėjo ašaros riedėti kaip pupos, aš taip apsidžiaugiau, kad nemoku apsakyti to džiaugsmo. Gydytoja pasakė, jog mano nėštumas – jau 16 savaičių. Liepė būtinai registruotis pas genetikus, nes man jau virš 35 metų.
Išėjusi iš kabineto tuoj skambinau mamai, pranešiau naujieną, ji taip pat apsiverkė. Nuėjau į darbą, atvažiavo vyras, pasikviečiau į savo kabinetą ir parodžiau nuotrauką, ant kurios parašyta „dvyniai“.
– Čia ne tavo, – netiki jis.
– Ne, čia mūsų.
Vyras tiesiog akyse skraidyti pradėjo. Vėliau lankėmės po genetikus. Pirmiausia sužinojom, kad abu vaikučiai sveria jau po 250 gramų ir pradžiugino žinia, kad aš laukiuosi dviejų identiškų berniukų. Vėliau gydytoja nuramino, kad jie atrodo sveiki, apsigimimo ženklų nėra.
Po to dar teko pagulėti ligoninėje dėl padidėjusio cukraus kiekio, bet šiaip tai viskas ėjosi normaliai. Nors būdavo tokių skausmų šonuose, jog nesuprasdavau, kas darosi, kol gydytoja paaiškino, jog mano sūneliai stumdo mano visą organizmą ir įsitaiso, kaip jiems patogiau.
Kadangi laukiausi dvynukų, gydytoja įspėjo mane, jog guldys mane anksčiau ir nelauks 40 savaitės. Tad jau sausio 26 d. atsiguliau į ligoninę, nors pagal terminą gimdyti turėjau vasario 10-ąją. Išvažiuojant iš namų dukra dar palinkėjo pagimdyti sausio 28 d.
Kaip tik tą dieną mane ligoninėje aplankė šeima, pabendravom, išsiskyrėm. Ir, kas keisčiausia, vakare pajutau, kad nubėgo vandenys. Iš karto paskambinau mamai, kuri apsiverkė, ir vyrui – prašiau jo atvažiuoti anksti ryte.
O man prasidėjo gimdymas... Gimdyme dalyvavo gydytoja, akušerė, vaikų gydytoja, kuri stebėjo per echoskopą, jog kuris nors sūnelis neapsiverstų, rezidentė – ji matavo tonus. Kai pradėdavau stangrintis, man aptemdavo akyse, tad rezidentė dėjo šlapią rankšluostį ant galvos, kad man būtų geriau.
Kai jau buvo pusiaukelė, aš nebeturėjau jėgų ir pasakiau, jog daugiau negaliu. Pasakė, kad stumti turiu, kai jausiu skausmą, o aš atsakiau, jog jį jaučiu nuolat. Tai visa laimė, kad buvo pajungti matuoti tonai, ir gydytojos matydavo, kada man reikia stumt ir pasakydavo.
Štai taip su viso personalo pagalba aš išgimdžiau pirmą sūnelį. Man jį tik prinešė, parodė, aš jį paglosčiau ir įstengiau tik pasakyti, kad jis gražuolis. Na, o po gerų trijų stūmimų labai lengvai ir greitai į šį pasaulį atėjo dar vienas karalaitis. Mažiukas verkė garsiai, kol aš jo nepaglosčiau. Man net keista buvo – kai aš jį paglosčiau, tapo mirtina tyla, o man taip buvo gera, jog nemoku net apsakyt. Buvo 22 val. 34 min.
Į palatą man sūnelius atnešė tik ryte. Dar naktį niekaip negalėjau užmigti svarstydama, kaip mano sūneliai laikosi be manęs. Kai ryte juos atvežė, negalėjau atsidžiaugti.
Dukra, kai atvažiavo iš ryto su tėvu, irgi buvo be galo laiminga, jog aš išpildžiau jos norą – broliai gimė sausio 28 d. Dukra ir vardą išrinko vienam brolių – Emilis. O kitam daviau vardą, kurį tiesiog išgirdau ligoninėje ir kuris man labai patiko – Grantas.
Dabar, kai sūneliams 8 mėnesiai, man vis dar nesitiki, jog mūsų šeimyna jau daugiavaikė. Auga sūnūs linksmi, sesė juos labai myli, vyras irgi be galo laimingas. O aš tiesiog dievinu visą savo šeimą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
