Esu šios, Lazdijuose gyvenančios šeimos, giminaitė.
Senolis Lazdijuose yra gerai žinomas kaip „auksinių rankų“ meistras, darbštus, protingas, giriamas ir gerbiamas už atliktus gerus darbus bei mokėjimą bendrauti. Prieš beveik keturiasdešimt metų šis žmogus pasistatė Lazdijuose namą, kuriame planavo apsigyventi kartu su sūnaus šeima ir užsitikrinti sau ir savo žmonai ramią bei saugią senatvę.
Tačiau šios jo svajonės sudužo vos tik pastačius ir įrengus namą. Į namą įleisti vaikai – sūnaus šeima abu senolius paprasčiausiai išspyrė lauk ir nusprendė pasisavinti naują namą. Tėvams pasiteiravus, kur kuris gyvens ir kaip pasidalins kambarius, sūnus jiems parodė kryptį kapų link.
Nuo tos dienos ir prasidėjo nesibaigiantys nesutarimai. Tik teismų pagalba senoliams pavyko atsikovoti savo dalį namo ir jame apsigyventi. Bet tai nebuvo gyvenimas. Jiedu buvo nuolat ujami, koliojami ir skriaudžiami sūnaus šeimos bei jų draugų kaimynų. Tie kaimynai buvo pagrindiniai sūnaus šeimos liudininkai dėl namo padalijimo ir melagingai davė melagingus parodymus sūnaus šeimos naudai.
Labiausiai senolius žeidė sūnaus elgesys. Suaugęs vyras neturėjo savo nuomonės, nuolaidžiavo savo sutuoktinei ir viską darė taip, kaip liepė bei patarė ji bei „gerieji“ kaimynai. Senoliai naiviai tikėjosi, kad sūnus vis dėlto atgaus sveiką protą ir visi toliau gyvens draugiškai teismo padalytame name.
Deja, sūnaus šeimos ir senolių tarpusavio santykiai ir toliau buvo pragariški.
Po kurio laiko sūnus, neatlaikęs nuolatinės įtampos ir gėdos dėl skriaudžiamų bei nekenčiamų savo tėvų, vis dėlto atsitokėjo ir išsiskyrė su žmona. Vyras bandė taikytis su tėvais, tačiau jau buvo per vėlu, neužteko gyvenimo ištaisyti klaidoms – netrukus jis susirgo ir mirė.
Tai buvo dar vienas smūgis senoliams. Sūnaus mirtis palaužė juos, jau ir taip praradusius sveikatą dėl sunkaus gyvenimo (namo statyba, kova teismuose dėl savo turto, nuolatinė įtampa gyvenant teismo padalytame name ir kt.). Ypač sūnaus mirtis paveikė senolę. Ji raudojo dieną naktį, pyko ant buvusios marčios ir jos draugų kaimynų, kurie nuolat kišosi į visų jų gyvenimą.
Nepaisant visko, reikėjo toliau gyventi. Senoliai stengėsi pamiršti patirtas skriaudas, dirbo kiekvienas savo darbus.
O „budrūs“ kaimynai su buvusia marčia atidžiai stebėjo juos ir nenustojo terorizuoti. Nepajėgę įveikti senolių, jie nutarė padaryti senolę savo sąjungininke ir su kiekvienu iš jų susidoroti atskirai, po vieną.
Tai atsitiko tuomet, kai senolei pašlijo sveikata ir ji susirgo senatvine liga, pasireiškiančia haliucinacijomis. Keista, kad senolė, niekada nebendravusi su ja niekinusia sūnaus šeima bei niekada nesutarusi su kaimynais, pasidavė tam jų spaudimui ir kažkaip palinko į jų pusę.
Taip paveikta senolė prieš metus bandė apkaltinti savo vyrą tuo, kad jis norėjo ją nunuodyti palikdamas atsuktą dujų čiaupą. Tąkart tame pačiame kambaryje miegojusiam senoliui pavyko įrodyti savo nekaltumą, o gydytojai patvirtino, jog jokio apsinuodijimo nebuvo.
Nurijęs karčią nuoskaudą ir „budrių“ kaimynų puolimą, palaikomas kituose miestuose gyvenančių dviejų dukrų ir sūnaus, jis stengėsi gyventi toliau: rūpinosi namais, ruošė malkas žiemai, dirbo pagal savo jėgas visus darbus už save ir senolę, mokėjo ir toliau tebemoka visus reikiamus mokesčius. Tik ligšiol jis bijo pirkti dujų balioną maisto ruošimui, kadangi senolė iš tikrųjų kelia grėsmę ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Senolis yra priverstas nuolat stebėti, kad neįvyktų kokia nelaimė.
Norėdamas nors kiek palengvinti savo ir senolės gyvenimo naštą, šiemet senolis ketino įsivesti į namą kanalizaciją – jėgos juk senka, darosi sunku kasdien išnešti pamazgas į lauką, o ir išpilti jas nelabai kur yra, nesinori teršti aplinkos. Nors gatvėje, kur senoliai gyvena, ir yra nutiesta kanalizacijos trasa bei yra galimybė prie jos prisijungti, to padaryti nepavyko. Priežastis – tam nedavė sutikimo tie patys „budrūs“ kaimynai, buvę senolės priešai, dabar tapę draugais. Šių kliūčių nesugebėjo įveikti net tam tikrų įstaigų darbuotojai. Taigi senolis, pats neturėdamas sveikatos, turi lig šiol nešioti pamazgų kibirėlį į lauką, kadangi nesuskubus jo išnešti kyla konfliktas su senole.
Taip „budrūs“ kaimynai, kurie visą gyvenimą tyčiojosi iš senų žmonių, greitai surado išeitį. Senolė ir toliau dar labiau yra nuteikinėjama prieš senolį, jai kalama į galvą, girdi, „koks tas senis negeras“, jiedu tarpusavyje kiršinami. Negana to, kaimynų „padedama“ senolė ėmė blogai galvoti ir apie savo vaikus – atsisako ne tik jų pagalbos, bet ir jų pačių, nes, neva jos ją nori nunuodyti. Senolė joms grasina, kad nenori jų matyti net prie savo karsto, kai numirs.
Kai spalio 7 dieną „budrūs“ kaimynai iškvietė policiją ir sergantis senolis kaip didžiausias nusikaltėlis buvo išvežtas ir uždarytas į areštinę, netrukus į Lazdijus atvyko visi vaikai išsiaiškinti, kas atsitiko. Jie nustėro pamatę po namo kiemą su šluota rankose lakstančią gerai nusiteikusią senolę, kuri pasididžiuodama gyrėsi, kaip jį „sutvarkė“ ją sumušusį vyrą.
Kai artimieji pasiūlė senolei nuvykti pas gydytoją arba į policiją, kad būtų apžiūrėta ir patvirtintas jos sumušimas, „budriųjų“ kaimynų pamokyta ji tai padaryti atsisakė. Nei sumušimo žymių, nei patirto skausmo atvykę vaikai ir giminės nepastebėjo. Senolė buvo žvali, energinga ir kaip kokia užstrigusi plokštelė bėrė kaltinimus senoliui ir vaikams. Sulaukusi pasiūlymo išvykti pagyventi pas vaikus, jeigu jau nuosavuose namuose jai taip negerai arba vykti į ligoninę pasigydyti paūmėjusią ligą, senolė taip pat atsisakė.
Beviltiška situacija. Gaila abiejų senolių. Išleistas iš areštinės senolis kurį laiką gydėsi ligoninėje, nes nuo patirto streso buvo sušlubavusi jo nesveika širdis. Grįžęs iš gydymo įstaigos, senolis apsigyveno atskirame rakinamame kambarėlyje. Bet ir čia ramybės neturi. Vėl privalo išnešti pamazgų kibirėlį, pakūrenti krosnį, pasirūpinti namais, mokesčiais. Visa našta ant jo pečių, o senolė ir toliau savo „giesmę gieda“ - šmeižia senolį ir vaikus.
O juk juodu pragyveno kartu daugiau nei septyniasdešimt metų, abu kartu iškentę visus puolimus ir pasityčiojimus. Atšvęstas ne vienas jubiliejus. Abu jau sulaukė brandaus 88 metų amžiaus.
Šioje nelinksmoje istorijoje norėtųsi paprašyti „budrių“ kaimynų turėti sąžinę ir daugiau nebesikišti į senolių gyvenimą, nekurti naujų, dar klastingesnių planų kaip tuos garbaus amžiaus žmones dar labiau įskaudinti ar išvis jais atsikratyti ir taip pasiekti savo tikslą – buvusiai marčiai padėti užvaldyti likusią namo dalį.
Palikite senolius ramybėje ir nesinaudokite senolės neįgalumu. Leiskite jiems gyventi tiek, kiek Dievas leis.
Tuo pačiu norisi kreiptis ir į miesto seniūniją, kad ši pasirūpintų, jog senoliams pagaliau būtų leista įsivesti į namą kanalizaciją.
Negaliu nepaminėti ir policijos pareigūnų. Taip, suprantama, jie buvo teisūs – vykdė niekam tikusį įstatymą. Jie nesivargino pasigilinti, ar tikrai senolė buvo sumušta, ar bent mušama, o tik buvo klaidinami tiek pačios senolės bei „geradarių“ jos kaimynų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
