Sportuoti sūnui sekėsi neblogai. Jis laimingas išbėgdavo į treniruotes, dar laimingesnis grįždavo atgal. Namuose man aiškino, kad jau žino, kuo taps užaugęs, kad kilnos štangą, taps garsiu bei tokiu būdu užsidirbs pragyvenimui.
Su šypsena išklausydavau tokias vaiko svajones suprasdama, kad jis kalba trenerio žodžiais, kuris nori tokiu būdu paskatinti vaiką siekti kuo geresnių rezultatų bei laimėjimų.
Kažkur po metų prasidėjo pats įdomumas. Sūnus prasitarė, kad treneris, perspėjęs apie tai nepasakoti tėvams, duoda vaikams gerti įvairius baltyminius kokteilius, kurie neva visai nekenksmingi, o tik padeda augti raumenims.
Paskambinau treneriui norėdama paklausti bei išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų, ir paprašyti, kad mano sūnui nesiūlytų nieko gerti, nes jis daug kam yra alergiškas. Treneris, aišku, viską paneigė.
Sūnui paaiškinau, kad jo amžiuje gerti proteinus nėra sveika ir paprašiau to nedaryti, net jeigu treneris ir siūlytų bei aiškintų, kad tai daryti būtina. Kokia buvau naivi... Kaip vėliau paaiškėjo, vaikas vis tiek gerdavo ne tik proteinus, bet ir kreatiną, šventai tikėdamas, kad be šitų papildų neįmanoma laimėti varžybų.
Ir dar - man iki šiol nesuprantamas dalykas, kam prieš varžybas vaikams duoda uostyti amoniaką? Tam, kad pakeltų didesnį svorį? Absurdas.
Baisu ir pagalvoti, kaip atsainiai treneriai elgiasi su mūsų vaikais. Jiems rūpi tik laimėjimai, už kuriuos jie gauna pinigus, o visai ne vaikų sveikata.
Čia galima pagalvoti, kad skundžiuosi tik todėl, kad sūnus buvo neperspektyvus? Klystate. Būdamas šešiolikos metų jis užėmė trečią vietą Lietuvoje tarp jaunų sportininkų. Jis turėjo gerus įgimtus duomenys ir butų tikrai daug pasiekęs, jei iš karto būtų papuolęs į adekvataus trenerio rankas. O dabar išėjo kitaip.
Po truputį vaiko sveikata blogėjo. Atsirado skausmai širdies plote bei pradėjo mausti nugarą. Kardiologams patikrinus širdį išaiškėjo, kad ji smarkiai padidėjusi. Kardiologas tą būseną pavadino sportininko širdimi. Taip būna žmonėms, kurie per daug ir intensyviai sportuoja. Jo patarimas buvo - mažinti krūvį.
Tačiau treneris patarimus ignoravo, o sūnus liautis sportuoti nenorėjo tikėdamas ne daktarais bei nieko nesuprantančia apie sportą mama, o trenerio žodžiais.
O aš vis tiek nenusiraminau. Pasakiau sūnui - atstosiu tik po nugaros patikrinimo. Užregistravau sūnų Kauno sporto medicinos centre. Ten mūsų laukė kelios staigmenos. Pirmiausia paaiškėjo, kad nugara vis dėlto sugadinta, iškrypęs stuburas juosmens srityje ir dėl to sūnaus ūgis liks mažesnis keliais centimetrais. Antra, medikai pasakė - sportininko karjerai turi būti dedamas didelis kryžius, nes su tokia nugara negalima kelti didelio svorio. Ir trečia, sužinojau, kad gydytoja mano sūnų mato pirmą kartą, nors turėtų matyti prieš kiekvienas varžybas ir tikrinti sportuojančių vaikų sveikatą.
Supratau, kad gydytoja prasitarė netyčia. Bet ar tai reiškia, kad treneris gaudavo praktiškai fiktyvias sveikatos pažymas? Vaikams realiai nė karto nebuvo patikrinta sveikata?
Štai tokiu būdu ir baigėsi mano sūnaus sportininko karjera. Su treneriu mes, aišku, susipykome. Jis viską neigė, o man neužteko sveikatos ieškoti teisybės teisme. Labai galiuosi, kad to nepadariau, nes netyčia sužinojau, kad jis iki šiol girdo vaikus pigiais rusiškais maisto papildais, kurie skatina kelti didesnius svorius nei tai leidžia jų vaikiškas kūnas.
Tėveliai, būkite budrūs. Dabar pat eikite ir pasidomėkite, kokiu būdu pasiekiami laimėjimai, kad nereikėtų paskui jaudintis dėl suluošintos vaiko sveikatos ar verkti prie kapo duobės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
