Iš pradžių jie kvepės medžiu, kaip kaime, nes pirmiausiai kūrens medieną. O tada, kai ji įsidegs ir atsiras anglių, ant jų viršaus uždės akmens anglies. Ir tada atsiras tikras, gaivus, vaikystę primenantis kvapas... Krosnis kūrens tie patys žmonės, kurie atsimena mane vaiką, bet aš juos vis atsiminsiu tik jau kaip amžinai suaugusius.
Tiesa, vėliau, dėl tamsos ir gal dėl kažko kitko, tie dūmai taps juodi. Ir aš visa tai galėsiu matyti pro langą, nes žinau pas ką, iš kurio kamino, kada ir kokie dūmai pradės rūkti.
Tiesą pasakius, aš nežinau, ar taip tikrai yra iš tikrųjų, nes praėjo daug metų. Tuo tarpu mūsų name Naujamiestyje buvo centrinis šildymas, todėl visada labai pavydėjau tiems, pas kuriuos buvo krosnis, ir nesuprasdavau, kodėl tų namų gyventojos – močiutės ar tetos (nes vyrai buvo labiau užimti ir neturėjo laiko tokiems klausimams spręsti) sakydavo, kad centrinis šildymas – tai gerai. Kaip ir dabar nesuprantu, kai žmonės sako: „O, tai tu gyveni tokioje vietoje, kur didelis užterštumas“. Taip. Bet užtat kaip visa tai kvepia. Ir kvepia mano vaikystės kiemu.
Tas mano vaikystės kiemas buvo tikras Vilniaus kiemas. Tai - daug vaikų. Tai - daug miestietiškų ir ne tik pramogų. Tai - daug džiaugsmo, veiksmo ir nuolatinės laimės. Vaikystė visur vienoda. Tai buvo ir pagrindinių tautybių – baltarusių, lenkų, lietuvių, rusų ir žydų rinkinys. Arba tiksliau - visų šių tautų mišinys ir draugystė.
Viena kalba pradėdavome bendrauti, kita baigdavome. Ir iki šiol taip Vilniuje kai kur likę. Ir niekas niekada nei sau, nei kitiems niekas dėl to nesuko galvos. Bėgiojome tais erdviais Naujamiesčio kiemais, sandėliukų-saraičikų ir namų stogais, landžiojome po palėpes-čerdakus, vaikėmės vieni kitus, kates, šunis ir balandžius; stebėjome kaip ilguose, bendruose, pereinamuose balkonuose kaimynės tempdamos dūmą ant virvių džiaudavo skalbinius, o balandžiai ant jų atsisėdę ir lengvai pasisupę nusilengvindavo.
Po to įtempę ausis klausydavome retai girdimų žodžių, kai kaimynės pareikšdavo nuomones apie tuos jų darbus. Laukėme, kada pasirodys pirmosios pavasarinės musės, kol kas nors kur nors užsidegs, kol pradės lyti ar snigti, kol pasirodys pirma žolė ar pradės kas nors žydėti ar nukris pirmi sunokę kaštonai. Kol kitame kieme pradės garsiai loti šuo ar kniaukti katė.
Tada visi bėgdavome ten pažiūrėti, kas gi ten vyksta. Taip pat, kol milicija išveš įsilinksminusį kaimyną, kuris triukšmaus. Kitą dieną ar net tą patį vakarą jis vėl grįždavo toks pats ar dar linksmesnis. Šito niekaip nesupratome, bet, tuo, nuoširdžiai, kartu su juo, džiaugėmės. Tiesiog taip buvo. Ir tai buvo gerai visiems.
Bus daugiau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
