Mano vaikystės Vilnius: apie laikus, kai draugaudavau su katėmis

Vaikystėje gyvenau tokiame statistiniame Vilniaus Tarybų rajono (dabar Naujamiestis) kieme, kur buvo daug ne tik laukinių kačių, bet ir reguliariai užklysdavo benamiai šunys. Žinoma, neskaitant, vietinių gyventojų šunų, iš kurių, nepamenu, kad nors vienas būtų turėjęs „veislinį šunį“. Nors nesu kinologas, ir dabar, ir ankščiau, tuo neabejojau.

Su katėmis tai pykdavomės, tai taikydavomės.<br>A.Barzdžiaus asociatyvi nuotr.
Su katėmis tai pykdavomės, tai taikydavomės.<br>A.Barzdžiaus asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Edvinas Menčikovas

Nov 29, 2013, 9:15 AM, atnaujinta Feb 20, 2018, 2:15 AM

Na, pasitaikydavo pas vietinius tokie maži juodi trumpaplaukiai šuniukai išverstomis akimis ir ilgomis kojomis, kurie visais metų laikais drebėdavo, ir viena kita „avčiarka“. Bet ir tokių šunų daug nebuvo ir kažkodėl nebuvo mados jų turėti. O greičiausiai žmonės tuo metu, matyt, džiaugėsi šunimis, o ne jų veislėmis. Ir vardai buvo kaip ir žmonių tuo metu – tai yra paprasti ir daugmaž pasikartojantys: Mirta, Šarikas, Rudis, Žučka, vėliau Lesė...

Žmonės turėjo žmonių vardus, šunys šunų ir niekas nebandė daryti atvirkščiai. Visi namuose laikomi šunys, sprendžiant pagal išvaizdą, buvo artimi tų benamių šunų, kurie užklysdavo į mūsų kiemą, giminaičiai. Vien todėl giminaičiai, kad ir vieni, ir kiti mus, vaikus, pasitaikius progai ir be progos, aplodavo. Kaip ir mes neieškojome ypatingos progos jų paerzinti. Jos kažkaip pačios atsirasdavo. Nors kaimynai, kai savo augintinius išvesdavo pasivaikščioti, ir giminaičiai su benamiais giminaičiais susitikdavo, šeimininkai kažkodėl sakydavo „kiš“, „yc“ arba „fu“. Jie kaip ir nenorėjo, kad giminės susitiktų ir pratęstų, tokių, kaip ir jų augintiniai, giminę.

Yra posakis, kad „ten mane kiekvienas šuo žinojo...“. Mano kieme buvo panašiai, tačiau šiek tiek kitaip. Pas mus kieme buvo tokia tvarka: mus - vaikus, tiek ramius, tiek judrius, pažinojo visos katės, nes mes joms buvome vienodi. Tai visi, kurių reikia saugotis. Na, o mes apie kates žinojome daugiau nei jos apie mus. Kiekvienas katinas mūsų kalbose turėjo savo vardą ar apibūdinimą, žinojome, kuris kurios katės vaikas, kuri katė laukiasi, kuriame sandėliuke (saraičike) gyvena su vaikais. Sunkiau pavykdavo nustatyti, kas kieno tėvas ar kas kurio tėvo vaikas... Tiesa, vėliau taikydami palyginimo metodą, bandydavome spėlioti. Žinojome ir pranešdavome vienas kitam, jei atsirasdavo naujas – ne iš mūsų bendrų kiemų, katinas.

Kol kačiukai būdavo maži, mes juos stengdavomės pagauti – surengdavome pasalas, apsupdavome. Ir tik todėl, kad galėtume pasigauti ir turėti SAVO katiną. Tada galėjai jį nešiotis, didžiuotis prieš draugus, maitinti. Tik reikia pasakyti, kad jie ypatingu apetitu nepasižymėjo, šnypšdavo gaudomi ir pagauti, ir greitai mus, tuos, kurie juos globojo ir linkėjo jiems tik gero, apleisdavo, nepamiršdami palikti įdrėskimą. Po tokių kačiukų nešiojimų grįžus namo mama sakydavo, kad nuo manęs smirda sandėliukais. Mama būdavo teisi. Na, taip, atsakydavai, buvome trumpam užėję į sandėliuką. Iš čia ir tas kvapas. Bet juk suaugusieji nežinojo, kad sandėliukai ir kačiukai kvepia vienodai.

Kiti bendrabūties dėsniai, o tiksliau nustatyta tvarka, įsivyraudavo, kai tie kačiukai išaugdavo. Prasidėdavo gaudynės. Kas ką – ar katinai nuo mūsų pabėgs, ar mes juos pavysime. Ir ne aš su savo bendrapročiais tą tvarką įvedžiau. Mes ją radome ir paprasčiausiai perėmėme. Tą labai aiškiai matėme. Tik kiek dabar suprantu, dabartiniuose kiemuose tokios tvarkos nebėra. Kaip ir nebėra tiek daug katinų, kaip ankščiau. Kaip ir vaikai laiką leidžia nebe kiemuose. Matyt, kažkokia nematoma gija mes padėdavome vieni kitus „palaikyti“ – buvo daug kiemo draugystės ir daug kiemo katinų. Ir visiems buvo gerai. Na, tarkim, bent vienai pusei tai tikrai gerai.

Tiesa, suaugusiems dėl to mes vis užkliūdavome. Jiems buvo įdomu, kuo mums nuolat užkliūdavo tie katinai. Kartą, suradę momentą, kai mes keliese vaikėmės po kiemus katinus, visus sustatė ir griežtai paklausė maždaug taip: kodėl jūs vaikotės tuos katinus? Ką jie jums bloga padarė?“. Ilgai stovėjome nieko neatsakydami. Stovėjome nuleidę galvas. O ir ką galėjome atsakyti? Pagaliau vienas draugelis, suaugusiems jau nueinant, pasakė: „O ko jie bėga“. Kito klausimo jie neuždavė. Taip visi pokalbio dalyviai tylėdami ir išsiskirstė. Nueidami, už savo nugarų dar girdėjome suaugusius kažką „burbant“, bet tai jau buvo nebesvarbu. Jie neturėjo ką mums pasakyti, kaip ir mes jiems ką atsakyti.

Tarp tų suaugusiųjų, kurie, kaip mums tada atrodė, be reikalo mus persekiojo dėl mūsų persekiojamų kačių, buvo ir kaimynė iš gretimo namo. Jos vardo ir pavardės aš nepamenu, bet mes ją vadindavome kačių motina, vėliau Angina. Ji buvo pagrindinė, nenuilstanti, ateinanti bet kokiu oru ir didžiausia katinų, kačių, kačiukų, žodžiu „kaciarų“ arba „kašakų“ maitintoja. Jos aptarnaujama teritorija apėmė kelis mūsų susijungiančius kiemus. Ji buvo stambi moteris, sunkiai vaikščiojo pasiremdama stambia lazda ir maistą dalindavo dvejose vietose, esančiose viena šalia kitos, tame pačiame, mūsų tuomečiu supratimu, kieme.

Pirmoji vieta, tai tik jai išėjus iš laiptinės, o kita, šiek tiek paėjus. Ji joms maisto atnešdavo ne mažiau kaip du kartus per dieną, o katinai, kurie nuo visų kitų bėgdavo, aplink ją nuolat ir ratu vaikščiodavo aukštai pakeltomis uodegomis. Mums patiko tai, kad ji turėjo mažą šuniuką, išsprogusiomis akimis, kuris pakeliui retsykais palodavo ant visko, išskyrus kates. Teta, esant palankiam orui, sėdėdavo ir šildydavosi ant saulutės antrame maisto dalinimo katinams punkte, kartu su savo katinais, prie pat savo medinio sandėliuko, kurį kasdien aplankydavo.  

Jei sandėliukas atidarytas, tai ji sandėliuke arba kažkur netoliese. Tačiau, kai „pakalbėti su teta, apie tai, kokie katinai yra geri“, ateidavome ir mes, kačiukai maudavo jau pabrukę uodegas. Tada ji mums ramiai, bet pamokomu tonu, paskaitytavo paskaitą, kad kačiukus reikia mylėti ir tada jie nuo jūsų nebėgs. Kaip ji nepailsdavo to pasakoti? Eilinio pokalbio pabaigoje kartais gaudavome po saldainį. Pavalgę tetos saldainių ir pasiklausė jos patarimų, mes nuoširdžiai bandėme vadovautis jos patarimais. Kelis kartus, kad kačiukai matytų, atnešėme jiems maisto, (vieno draugo, žydelio pasiūlymu, prieš tai truputį palaikę suspaustuose delnuose, kad prisigertų mūsų kvapo ir katinai jį pažintų), stengdavomės dėti jį taip, kad jie matytų, kas tie „geradariai“.

Taip bandėm net kokius tris kartus. Deja, po tų kartų jie ir toliau išlaikydavo tą patį, pagarbiai atsargų, atstumą. Nebyliai, be atskiro pasitarimo ar pokalbių, darydavome išvadą, kad situacija negerėja, ir vėl viskas grįždavo į savo vėžes. Vejamės - bėgam.

Ir vis dėl to mes dar ne kartą bandėme susitaikyti su katėmis. Ketinimai buvo rimti. Bent jau mūsų. Nutarę, kad tą tetą katės myli dėl ypatingo jos gaminamo maisto mišinio, nutarėme jo pasiskolinti, gal net pasigaminti ir, tokiu būdu, užmegzti draugystę su nuolat nenorinčiomis su mumis draugauti, katėmis. Kačių maisto skonį jau buvome pažinę anksčiau. Ne tiesiogine prasme, bet ją paprasčiausiai išuostę. Ir, būtinai turiu pasakyti, jis ir pas kitas kačių maitintojas buvo panašaus kvapo. Šitą mes patikrinome.

Pats buvau ne kartą atsiklaupęs ir išuostęs tuo maistus. Kačių maitintojos žinojo vieną, pagrindinį, kačių maisto receptą. Ir niekam jo neišduodavo. O gal jo niekas ir neklausdavo. O gal jo ir nebuvo. Bet aš galiu šiek tiek pasidalinti to recepto ypatybėmis. Tai buvo išvirta paprasčiausia kažkokia kažko masė. Kažkokių daktariškų dešrų, bulvių ir dar kažkokios neskanios velniavos, žmonių nevalgomos, mišinys, kažko kačių valgomo. Taip kaip mišinio paragauti ar pauostyti, kol jis šviežias, mums niekas nepasiūlydavo, tai, uostydavome jį jau parūgusį. Taigi jis mums buvo labai vienodas - rūgusio kvapo.

Nutarėme to maisto pasiskolinti šviežio. Gal tik laiką pasirinkome šiek tiek netinkamą. Taigi pasiskirstėme pareigomis. Prie atidaryto saraičiko ant saulutės šildėsi tetos šuniukas, o katės prie pat jo taikiai ir ramiai valgė savo maisto davinį. Mums priėjus jos neramiai pasišalino. Vienas bendramintis, kuriam, jo paties pasiūlymu, teko pareiga nukreipti šuniuko dėmėsį, pradėjo ant jo loti. Šuo, kurio akys ir ramybės būsenoje buvo išvirtusios, žiūrėjo į jį nustebusiomis akimis.

Jo akys dar labiau išsiplėtė, o antakiai susiraukė. Bet tai truko neilgai. Pagalvojęs ir supratęs, kad mes visi, čia susirinkę, esame vieno kraujo, pradėjo garsiai, ant viso kiemo ir ant mūsų trijų, skalambyti. Iš sandėliuko išėjo teta Angina. Planas nepavyko. Ir viskas per tą šunį!

Nors su teta Angina tik labai lengvai pasipykdavome ir tik dėl bendravimo su katėmis taisyklių pažeidimo ar lakstymo ant molinėmis čerpėmis dengtų saraičikų stogų, tačiau sugyvenome draugiškai. Mat ji, kaip tik dabar supratau, mylėjo ne tik kates, bet ir vaikus. Juk nepamiršdavo ne tik kates pamaitinti, bet ir pavaišinti mus taip trokštamais saldainiais. O tada nedidelė šventė būdavo visiems kiemo gyventojams. Žinoma, turiu prisipažinti, kodėl ją vadinome Angina.

Kažkurią šiltą ir vėlyvą vasaros popietę, mūsų kieme nušniokštė trumpas, bet stiprus ir šiltas vasaros lietus. Dar prieš jam įsismarkaujant ir tėveliams jau pakvietus mus „bėgti namo, kol nurims lietus“, su draugais sutarėm, kad po lietaus susitinkame kieme. Taip ir sutarėm: tiesiog taip iš karto, nustojus lyti, o ne tada, kaip pasakė draugas, kada tėvai sakys „dar truputį palauk ir tada jau galėsi eiti“. Ir tam buvo rimtos priežastys. Kitame kieme, kurį šiek tiek ūgtelėję ir patys to nesuprasdami kaip ir kada tai įvyko, jau vertinome kaip savo kiemo teritoriją, mes ir turėjome susitikti. O ten buvo, kaip mums tada atrodė, didelė didelė bala, kuri visada susidarydavo ilgesnių liūčių metu ilgesniam laikui, trumpesnių, trumpesniam. Ta bala vadinosi „patopas“. Ir jei kažkada užsikimšus kanalizacijai ar jai nespėjus sugerti didelio kiekio vandens, jis atsirasdavo, džiaugsmo garsai tuoj pat nuvilnydavo per kiemą – patopas kitame kieme.

Ta bala buvo nedidelio pakilimo nuokalnėje, apsupta aukštų, šviežių, prieš porą metų sumūrytų šaligatvio bortelių, ir todėl to viso kiemo žvyras, dulkės, kartais aukščiau statomų automobilių tepalai, kačių maistas (nes pakeliui vandens srovei buvo bent pora kačių maitinimo vietų) ir dar kažkas, kas mums taip pat netrukdydavo, sutekėdavo į tą balą ir dėl turinio ir dėl vandens kiekio, iš dalies užkimšdavo vandens nuotekų kanalizaciją.

Tačiau mes, dar krentant vienam kitam lašui, bet jau šviečiant saulutei, susitikome prie balos. Vienas draugas jau braidė basas. Mes su kitu draugu, su kuriuo atėjome vienu metu, bandėme įbristi su botais, kuriuos užsidėti mums pasiūlė („kitaip neisi į kiemą“) mamos. Tai toks gyvenimiškas atvejis, kai tokiems pasiūlymams nesipriešini. Tėvų reikia klausyti. Šiek tiek pabraidę, supratome, kad negalėsime vaikščioti taip „krūtai“ kaip tas basas draugas – jausdami balos dugno akmenukus kaip ežere, išskėtę rankas į šonus, mojuodami jomis ir sakydami nesuprantamą žodį „kaifas“, kai atsistodavai ant kažko didesnio ar aštresnio.

Mes nusimetėm botus ir visi braidžiojome basi. Po to, vienas pasiraitojęs kelnes, o kiti du būdami su šortais, šliaužiojom baloje keliais, nes, mums pasirodė, kad, vanduo slūgsta ir kartu su vandens lygiu mažėja malonumo lygis. Ir tuo metu, jau visiškai nurimus lietui, pasirodė kaimynė, kačių ir vaikų draugė ir maitintoja. Ji nepiktai pasakė, kad jei taip neatsargiai elgsimės, braidysime po vandenį basi ir savęs nesaugosime, tai galime susirgti angina. Mes, pamenu, išklausėme jos pastabų iki galo, nepertraukdami.

Pagaliau, nei pertraukti, nei neišklausyti iki galo suaugusiųjų kalbos, tuo metu buvo nesuvokiamas dalykas. Bet mes likome baloje. O ji liko Angina. Mūsų linksmybės arba, tiksliau kasdienybė, tęsėsi. Taškėmės ir bėgiojome po mūsų ežerą, o gal net ir visą jūrą. Po to sėdėjome ant „bordiūro“ priešais saulę šlapiais drabužiais ir plaukais, įmerkę kojas į šiltą balą ir, apžiūrinėdami subraižytus kelius svajojome, kad šitame „patope“ galėtume užveisti karosų, kurie visur išgyvena, o mano draugas net žadėjo „mamką“ įkalbėti nupirkti karpį iš parduotuvės ir jį čia paleisti.

Kitas draugas pasiūlė svarstyti galimybę paleisti ir vėžių. Svarbiausia, kad viskuo ir vienas kitu besąlygiškai tikėjome. Pamenu, kad pakėliau akis į viršų ir tarp senų, čerpiniais stogais, aukštų namų stogų mačiau dangų, kurio viena pusė buvo žydros spalvos, o kitoje dangaus pusėje – tamsių debesų apgaubtame, švytėjo vaivorykštė. Kažkur tolumoje griaudėjo perkūnija.

„Patope“ atsispindėjo dangus ir vaivorykštė, o jo paviršius nuo tepalų ir riebalų buvo spalvotas. Buvo labai gražu. Žiūrėdamas į balą palenkdavau galvą į vieną pusę, ir gražu buvo vienaip, į kitą - kitaip. Dabar net nerandu žodžių kaip jautėmės. Gal buvo gera. Gal buvo įdomu. Gal dar kažkaip kitaip. Ir negalvojai, kad gali būti kažkaip kitaip... Nes tai buvo vaikystė... Angina nė vienas nesusirgome.

Bus daugiau. 

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.