„O kaip aš jas mylėjau, slėpdama nuo tėvo daviau, nešiau, ką turėjau! O jos dabar taip eina už tėvą todėl, kad pardavęs žemes jis turi pinigų“, – savo dukromis skundėsi kaimynams senelė.
Baisu pagalvoti, kad senatvėje moteris negali ramiai pailsėti savo namuose, savo lovoje, priversta šaltas rudens naktis praleisti vištidėje ar lauke, pavėsinėje. Mes, „budrūs kaimynai“, negalime atsistebėti senolės sveikata esant tokioms gyvenimo sąlygoms.
Girdi, nieko nesugebanti, serganti „senatvine liga, pasireiškiančia haliucinacijomis“. Tai kodėl senis ją išvaro į turgų pardavinėti medų? Senolė dar turi sveiką nuovoką, susitvarko su pinigais, apsiperka parduotuvėje. Jai dėl ligos negalima kelti ir nešti daugiau kaip du kilogramus. Tačiau kas jai parneš produktus? Tad velka didžiulį lagaminą – vežimėlį per vasaros karščius ir slidžiu žiemos keliu. Kiek kartų kaimynai ar visai svetimi žmonės padėjo – pavargusią ir pagriovy prisėdusią senutę pakėlė ir namo palydėjo. O „gerasis“ senelis kiek kartų tuo pačiu metu iš miesto ar į miestą dviračiu tuščiomis važiavo...
Senutei neleidžiama pasikalbėti su kaimynais. Jeigu pamatydavo, kad paslapčiomis kada kokį žodį su kaimynu persimeta, tada jau išgirsta ko negirdėjusi. Apšaukia žmoną tokiais žodžiais, kad visa gatvė skamba. Ir ne tik ją, bet ir visą jos giminę – neva tai jos seserys išnuodijusios savo vyrus, o ji su gatvės „kalėmis“ norinti vyrą pribaigti (taip vadina „auksarankis“ savo kaimynes).
Jis save laiko aukštuomenės žmogumi, čia jam visi prasčiokai. Senolę išvadindavo ubage, Kapčiamiesčio dilgėline, grybine, Petruko (jos tėvas) išpera. Sako: „Pasiimk šmutkes ir mauk pas „kales“. Pavasarį moteris sėjo darže morkas, tai priėjęs stūmė, liepė pasišalinti – neva ji nieko nesugebanti.
Ne kartą esame iškvietę greitąją pagalbą, policiją dėl „sustumdytos“, kieme gulinčios senolės, kuri šaukdavosi pagalbos, dejuodavo sėdėdama ant laiptų. Tai kas gali greičiausiai padėti, jeigu ne kaimynai? O dukros pritaria tėvui šmeiždamos kaimynus. Kai atvažiuoja vaikai, tai prieš juos tėvas dedasi labai esąs geras, ginasi, jog jis neliečia žmonos nė pirštu. Kai vaikai išvažiuoja, prasideda cirkas. Mes stebimės, kaip ji ištveria!
Senutė slapčiomis pas kaimynus skolindavosi pinigų ir prašydavo pieno parnešti. Pas buvusią marčią išguita atėjo nakvoti. Tai sužinojusi dukra atsivedė policijos pareigūną, kad atiduotų motiną, sakydama, jog ji prisikalbino mamą norėdama užgrobti jos turto. Senolė verkė nenorėdama išeiti. Viską stebėjo policijos komisariato inspektorius.
Kaip senis nepyks ant kaimynų, jei šie, pastebėję, jog iš savo kanalizacijos šulinio jis leidžia fekalijas į kaimynų daržą arba į upelį, netyli. Nors senoliai turi ir vietinę kanalizaciją, ir vandenį įsivedę iš savo šulinio. Tačiau nešė savo naktinį puodą su „gėrybėmis“ ir pylė buvusios marčios darže ant daržovių tol, kol ši parašė pareiškimą policijai. Gavęs policijos įspėjimą pasižadėjo daugiau nepilti. Taip pat yra susimokėjęs baudą už buvusios marčios šmeižimą.
Kol senolis gyveno kaime, ten taip pat visi kaimynai buvo blogi. Rašė į visokias instancijas skundus ant kaimynų, kolūkio pirmininko, net laikraštyje buvo karikatūroje su ilgu rašikliu jis pavaizduotas – prisimena kaimo kaimynai.
Mes matėme ir jo sūnų. Kol gyveno su šeima sūnus, kartu statė namą, dirbo kaip jaučiai. Mes kaimynystėje statėme kartu namus ir matėme, kaip statybose padėjo ir marčios tėvas, ir broliai. Žinome, kad sūnus buvo iš banko ėmęs paskolą. Jis tai pats viską pasakodavo.
Iš kolūkio išėjęs tėvas po keleto metų atėjo gyventi pas sūnų. Tuomet ir prasidėjo nesutarimai, teismų maratonai, dalybos, skyrybos. Kai sūnus prasigėrė, kaltino marčią. Tada tėvas savo sūnų nuvedė į teismą, sutvarkė skyrybų dokumentus, sumokėjo teismo išlaidas, kad tik greičiau išskirtų. Po to sūnus dar labiau prasigėrė. Kai jis mirė, vėl buvo kalta marti.
Sakė, jog užnuodijo, nors jau seniai kartu negyveno. Kai atvažiuodavo dukra, pro atvirą langą ne sykį „budrios“ kaimynės girdėjo sakant, kad čia gyvena ne žmonės, o kalės, grasindavo motinai, kad su jomis nesusidėtų. O ji pas buvusią marčią ne kartą prašydavo, kad susiūtų praplyšusį rūbą, įsiūtų sagą, nes pati prastai mato. Tai kaip nepadėti? Jai būtina pagalba. O vaikai senais tėvais, juo labiau motina, kuri juos pagimdė, turėtų pasirūpinti, nes jiems reikalinga pagalba.
Mes turime dar vieną kaimynę, kurią vaikai vasarai parveža į savo namus. Jos vaikai prašo, kad mes, kiek galėdami, su ja pabendrautume, palieka telefonų numerius, kai reikia – padedame. Štai čia akivaizdu, kad vaikai rūpinasi savo motina, o neatstumia nuo kaimynų. Juk liaudyje sakoma, kad kaimynas už giminę brangesnis. O mes, kaimynai, negalime likti abejingi senolės bėdoms, negalime stebėti ir tylėti, kai ji yra skriaudžiama, kai šaltomis rudens naktimis priversta miegoti lauke, nes bijo „auksarankio“ smūgių. Senolis jau ne kartą buvo patekęs į policiją, o kai paskutinį kartą ten nakvojo, prasidėjo šmeižtai.
Mes nesislepiame po šmeižto skraiste – policijai prisistatėme savo tikromis pavardėmis. Ir dabar galėtume, nes tiesa lyg yla lįste lenda iš maišo. Dabar pavardžių nepasirašėme, nes ir tu, Lina, slepiesi po anonimo kauke. Taip, miela Lina, mažiau stebėk, o daugiau pasirūpink bejėgiais senoliais.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
