Kokio velnio? – paklausite. Ir aš savęs to klausiu dabar. Dėl paprastos priežasties: man skaudu, liūdna, nesmagu, net neskanu burnoje. Rimtai. Nieko blogo man asmeniškai nepadarė „Maxima“ vadovai, tikrai maloniai bendravo per televiziją, apie viską ten pagalvota... bet tas jausmas...
Aš, kaip ir 80 proc. Marijos žemės gyventojų, vadovaujuosi jausmais ir klausau, ką man širdis sako. Tai tas jausmas man nedavė ramybės kelias dienas. Po visų „Maxima“ vadovų pareiškimų, interviu, spaudos konferencijų man asmeniškai, niekuo dėtai pilietei, buvo labai šalta ir liūdna. Jaučiausi tarsi kažkas mano kojines iš manęs paėmė ir nusinešė kolegoms pasijuokti, kokia jose didelė skylė. Aišku, čia aš tą palyginimą sau sugalvojau, bet jausmas buvo panašus. Grįždama iš „...“ su dešra dar kartą supratau, kad ten aptarnauja gerai, visai neblogiau negu „Maxima“, o gal netgi geriau, nes pardavėja atsipalaidavusi, jaučiasi darbe kaip savo namuose, matyt, gavo gerą dozę normalių, mūsų tautiečiui priimtinų mokymų injekciją, vadovų gal nebijo, galbūt ir grafikas pusė velnio, žmogus išsimiegojo.
Dar sykį supratau, kaip svarbu įmonėje diegti teisingas vertybes, vystyti organizacinę kultūrą, gerbti kitą žmogų, nesvarbu, kas jie bebūtų, kasininkas, valytojas, krovikas, sandėlininkas, valdybos narys. O ką? Atsisėskime į kasininko kėdę valandai, praleiskime per save laviną emocijų, tų 20 ar 30 žmonių: pensininkų, kuriems kefyrą paskaičiavo per brangiai, arba kuris bando suversti ant jos kaltę, kad kaina lentynoje vienokia, o išmušė kitą, vaiko, kuris negavo puponauto ir gerklę paleido, skubančio verslininko ar tokios „tetulės“ kaip aš, su penkiomis terbomis, neišsimiegojusios ir desperatiškai ieškančios „Ačiū“ kortelės, kurią mest reikėtų velniop, nes kažkas ir per jas lenda mums į šaldytuvą ir skaičiuoja, ar kartais tos dešros iš kokio nelegalaus verslo sau neprisipirkau. Lyriškai nukrypau, atsiprašau.
Visa tai sugeria į save žmogus ir už tai gauna uždarbį – apie 7 Lt/val. Be to, žmogus dirba kelias dienas po 12 valandų, grįžta naktį leisgyvis ir „laisvomis dienomis“ „ilsisi“ tvarkydamas žmonėms namus ir dar gyvena bijodamas kažko. Sykį paklausiau pažįstamos, o ko bijo dirbdama TEN? Atsakė – bijo blogos pamainos viršininko arba vadovybės nuotaikos. Kai paklausiau, kaip dažnai tai būna, atsakė – nuolat. Tai ko bijoti, pagalvojau? Laikas priprasti. Kaip toje patarlėje apie šunį.
Nėra blogų žmonių, esame skirtingi, dar W.M.Marstonas šią teoriją išvystė savo knygoje „Normalių žmonių emocijos“. Viskas būtų gražu, jeigu ne tai, kad vis tik neužtenka šios puikios teorijos, kad suprastume vieni kitus. Būdami skirtingos elgsenos, mes turime dar ir skirtingas vertybes. Prigimtinė teisė, moralinės normos – tai darnaus gyvenimo ir bendradarbiavimo visuomenėje, kurioje esame, formulė.
Tarpusavio bendravimo principai, kurie buvo kuriami kaupiami ir šlifuojami tūkstantmečiais tam, kad išgyventume, nesusipjautume, tęstume pradėtus darbus, kad nepereitume į lygį Homo homini lupus (Žmogus žmogui – vilkas). Suprantu tuos, kurie yra olimpo viršūnėje. Tuo metu esantys TEN mąsto visai kitomis kategorijomis, o kartais pamiršta/ neturi kada apie tai pagalvoti, nes turi neva „svarbesnių“ neatidėliotinų darbų. Susimąsto tik tada, kai keptas gaidys į minkštą vietą įkerta... Tuo metu iš šalies tokiam žmogui sunku kažką patarti, nes dažniausiai tokios žemiškos būtybės, kaip mes su jumis, į tą olimpą galime dirstelėti nebent per patrankos šūvį. Tačiau tai nereiškia, kad šalia, olimpe, nesibūriuoja patarėjai, artimi „Karaliui“, be mūsų ten jų būta visada...
Dažniausiai tie patys olimpo čiabuviai, tokie pat sėkmingi, lyderiaujantys, pasitikintys savimi, viską žinantys ir išmanantys geriausiai, skubantys ir „darantys verslą“.
Aš netikiu, kad Gintaras Jasinskas pats sugalvojo tą repliką – „Nesijaučiu kaltas, o atsakingas“. Mieli draugai, šiuolaikinė vadybos literatūra, „maitinanti“ didžiąją mūsų šalies vadybos ekspertų masę, kurie vėliau dar mutuoja į „lyderystės guru“, „sėkmės konsultantus“, mirga nuo panašaus stiliaus pasisakymų, kuriuos paskui mokymų, treningų, konsultacijų, koučingo sesijų formoje mano paminėtos asmenybės pateikia kaip aukso kainos atradimą.
Čia pavyzdys tokių auksinių frazių iš kvazivadybos: „Nesakykite klientui „atsiprašome“, kad jūsų vaikas susilaužė ranką mūsų lovoje, o sakykite: „Apgailestaujame dėl tokios patirties.“ Jeigu atsiprašysite, prisiimsite sau kaltę, tai neteisinga šiuolaikinės vadybos kontekste, arba: „Negalima kalbėti apie jausmus dalykinėje aplinkoje, kalbėkime dalykiškai, jausmai sau, verslas sau...“ Aš tikiuosi, kad pavyzdys su G.Jasinsku, kur „jis jaučiasi atsakingas, o ne kaltas“, tai tikriausiai irgi kokio nors lyderystės „guru-patarėjo“ unikalus ir nepakartojamas gaminys. Nemanau, kad jis iš tikrųjų taip galvoja. Nevykęs kvazivadybos triukas panaudotas neapdairiai, nerangiai masinės tautos tragedijos kontekste...
Auditorijai, kuri šiandien vadovaujasi jausmais, su didele kraujuojančia žaizda, kuri gedi ir laidoja masiškai žuvusius artimuosius, mamas, vaikus, sutuoktinius. Čia negalioja jokie vadybos principai, nesvarbu, jie „geltoni“ ar teisingi. Sunešios bet ką minia, nors tu koks guru būk. Ir pasekmės bus ilgalaikės, skaudžios. Tikrai nenuslys „kaip per sviestą“, nes šis ženklas – sustoti ir atsigręžti – buvo atsiųstas iš aukščiau.
Ką sakyti tokiu atveju? Bala žino – kol neįgriūsi, nesužinosi. Aš panašioje situacijoje, gal ne tokiu globaliu mastu, esu buvusi tokiam mėšle, nors ne iki ausų, bet buvau. Tai ir patarimus jau nedrąsiai daliju. Kaip sakiau, vienintelis receptas: atsisėskite į jų vietą, užsimerkite ir pabūkite jais nors keletą minučių. Suvokite jų netekties skausmą, liūdesį, nusivylimą, paragaukite ašarų skonį. Ir ne tik šios baisios tragedijos kontekste, paimkime kitą, kasdienišką situaciją: ateikite paprastą dieną į bet kokią parduotuvę ir atsisėskite į kasininko vietą, praleiskite „pro save“ eilę surūgusios nuo „sotaus“ gyvenimo tautos ir gaukite per galvą nuo kokio pamainos viršininko, kuriam žmona šiandien ne tą blyną iškepė.
Paskui atsistokite ir eikite namo, kuo greičiau, nes rytoj „laisvadienis“, šluota į rankas ir štai tau, „sporto klubas“. Arba padalykite 1500 Lt „popieriuje“ į 4 dalis, sumokėkite komunalinius, o iš likusių valgykite su savo vaikais mėnesį. Neskanu. Valgau tą dešrą ir galvoju, čia nereikia jokios išminties, jokių teorijų, jokių treniruočių tam, kad žmonės eitų su tavimi. Nebent to dar nenori ir Homo homini lupus (žmogus žmogui – vilkas) tau labiau priimtina. Nebūtina beatodairiškai nusimauti kelnes ir jas atiduoti jiems, jokių kelnių tau neužteks, jie vis tiek norės daugiau. Bent jau žinok, ko jie nori, o ne tik to, ko nori tu, įsiklausyk į jų norus nors tiek, kad savo elgesiu nekirstum plonyčio siūlo, kurį laikydamas iš dalies valdai jų likimą, neatimk iš jų orumo.
Nežinau, kaip jūs, draugai, o aš įsitikinusi, kad ši dešra, kurią aš čia kemšu, tai nėra mano amžino gyvavimo garantas. Aš ją sukirsiu, rytoj atiduosiu gamtai ir vėl ateis badas, vėl kovosiu dėl dešros, kol galų gale prieisiu liepto galą, kai dešros reikės vis daugiau, dėl didėjančios mano kūno masės, norėsiu skanesnės, nes įgriso tą kempinę krimsti, o kovoti dėl jos bus vis sunkiau. Gerbiu prigimtinę teisę, ją išstudijavau, kai gavau kažkada stipriai per galvą, kol būdama gana jauna kūriau savo taisykles galvodama, kad mano norai kitiems – įstatymas.
Ačiū Dievui, laiku supratau, kad gyvenant reikia remtis ne tik savo sukurtomis taisyklėmis, bet ir moraliniais principais, kurie turi būti pirmiausia kiekvieno žmogaus vidiniu maistu, ir tokie dalykai padeda išlikti ir nenusiristi iki minties, kad Homo homini – lupus. Šiandien taip mąstydama į olimpą su savo išvedžiojimais neužlipsiu, bet jeigu netyčia pavyktų, nukristi nebus skaudu, nes užmigsiu šiandien ir rytoj žinodama, kad pasielgiau nors apytiksliai taip, kaip norėčiau, kad pasielgtų su manimi.
Mieli komentatoriai, neskubėkime smerkti jų, nes tokie sukrėtimai keičia žmonės, juos užgrūdina ir daro jautrius. Mes nežinome, kas darosi šio tinklo vadovų sielose, bet tikėkime, kad ši istorija išmokys mus visus tolerancijos, pagarbos, užuojautos ir atgailos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
