Ir išsiskirstome palydėti nuolat aikštėj skambėjusios frazės - Kaunas dalijasi Kalėdų dvasia. Minios plaukia gatvėm, kuriose kiekvienas apšvietimo stulpas - kaip pasipuošusi eglutė, vitrinos - viena už kitą įdomesnės. Žmonės šypsosi. Aiškiai matyti, kad Kalėdų dvasia sušildė kauniečių širdis.
Prie stotelės „Kauno pilis“ - didžiulė minia, bet transporto be galo daug - gal net specialiai padidintas autobusų ir troleibusų skaičius. Dėkui, kad taip. Atvažiuoja mano 10 maršruto autobusas. Jis net dukart sustoja, iš pradžių - anksčiau, prieš sustojimą, nes vairuotojas mato, kad jau stovi trys troleibusai, paskui – nustatytoj vietoj- kad tik nebūtų nuskriaustų keleivių.
Autobuso vidury dar yra vietų - atsisėdu, kad nesipainiočiau po kojom jaunesniems. Priešais sėdi vienas jaunuolis. Jis visai nepyksta, kai prie jo priėjusi nebejauna dama šypsodamasi paklausia – ar sutilptų kartu - ir pasislenka, kad ponia tilptų. Netgi atsistoja ir užleidžia vietą, kai prie ponios prisiartinęs žilaplaukis vyras pradeda su ja kalbėti. Supratimas ir gerumas vienija mus.
Po kokios minutės autobusą perskrodžia kūdikio verksmas, netgi beveik klyksmas. Verksmas nesiliauja, žmonių jau daug, taigi atsiranda ir padėjėjų.
- Ai, kokia graži mergytė, ko verki?- kalbina autobuso priekyje moteriškas balsas.
Vaikutis toliau klykia, bet girdisi vyriškas balsas, gal tėčio:
- Kad čia ne mergytė, čia berniukas.
- Ach, berniukas? Ku ku, va pažiūrėk, kas čia, - siūlo kita keleivė mielu balsu. Matyt, žiūrėt neįdomu, nes verksmas tęsiasi. Jau ir centras, Laisvės alėja, įlipa naujų keleivių, ir aišku, kyla naujų minčių.
- Ko jūs nenurengiate, karšta vaikui, tai ir verkia, - aiškina vyriškis.
- Na, kad nuėmiau kepurytę ir atsagsčiau, - teisinasi jaunas moteriškas balselis.
Nematau vaikučio - diskusija vyksta tolokai, bet garsiai. Pagaliau dar viena diskusijų dalyvė paaiškina:
- Miego nori vaikas, tai ir verkia.
- Tikriausiai, - pritaria aplinkiniai.
Ir tada, prasiskyrus keleiviams, paaiškėja, kad vaiką laiko ant rankų stovintis ir nuo autobuso krestelėjimų nuolat judantis vyras - tikriausiai tėvas.
- Ką, negali užleist vietos tas vyriokas? - klausia stovinti teta. - Negali, nes jis nieko negirdi ir nemato, - paaiškina netoli vaiko stovinti moteriškė apie vietos neužleidžiantį pilietį. Ir prideda:
- Gi jis su ausinėm ir dar baksnoja į telefoną.
- Tai pajudinkit - siūlo kita.
- Pati judinkit, bijau aš, gal tegu vyrai judina, - atsakymas. O verksmas netyla. Žmonės įlipa ir išlipa. Pagaliau pamatau jauno, aukšto ir gražaus vyruko galvą, iškilusią virš verksniuką apstojusių keleivių pečių.
- Galų gale - atsidūsta garsiai moteriškas balsas.
Va, jau tuoj ir Parodos kalnas. Po minutės verksmas nutyla. Matyt, Kalėdų dvasia paveikė. Nes pamatė nematantis ir išgirdo negirdintis.
Kaip ramu ir gera. Vėl tylūs pokalbiai, šypsenos ir monotoniškas autobuso burzgimas. Keleivių mažėja, autobusas jau pustuštis, priekinėj autobuso daly sėdi jauni tėvai, ant mamos rankų miega mažylis. Gyvas Kalėdinis paveikslėlis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
