Suprantu šiuolaikinės mokslo technikos progresą, kad vietoj penkių buhalterių įmonėje užtenka vienos, nes viską skaičiuoja kompiuterinės programos.
Bet nesuprantu vieno, kodėl Seimas bei Vyriausybė prailgino pensijinį amžių iki 65 metų, kai dėl to jaunimui, ką tik baigusiam mokslus, nėra šanso įsidarbinti be „pažinčių“. Dar sudėtingiau – kai tau virš 50 metų. Paradoksas: Seime 90 proc. politikų – nuo 50 iki 70 metų amžiaus!
Lietuva – nykstanti valstybė, po 100 metų gali jos nebebūti žemėlapyje. Bet Lietuvoje žmonių yra per daug, nes neužtenka visiems vietos po saule, žmonėms reikia darbo ir pinigų. Norint įkurti rimtą verslą, neužtenka dešimčių tūkstančių litų, reikia milijonų. Lietuva – žemės ūkio kraštas, kitų išteklių nėra, o jei kiek yra, tai ne kiekvienam mirtingajam prieinama.
Noriu pareikšti savo nuomonę apie darbo apmokėjimą Lietuvoje trumpai ir aiškiai: kol nebus Seimo bei Vyriausybės įstatymais ir teisės aktais reglamentuoti darbdavių apetitai krautis ne tik milijonines, bet ir milijardines sumas, vienam dirbančiajam darbo krūvius didinant vidutiniškai tris kartus bei leidžiama mokėti atlyginimus nuo minimumo iki 2000 Lt, tol taip ir gyvensime. Verslininkai savo iniciatyvos darbo krūvio sumažinimui bei atlyginimų didinimui niekada neinicijuos, priešingai – kalbama apie robotų darbą.
O man iškart kyla klausimas – jei viską kompiuterizuosime ir „robotuosime“, kas bus vartotojas? Jiems nereikia nei maisto, nei baldų nei kitokio gerbūvio.
Biudžetinės įstaigos taip pat turi potencialą geresniam gyvenimui, įvedant progresinius mokesčius valdyti korupcines veikas, vengimą mokėti tai, kas priklauso. Kyla klausimas, kada ateis tokie žmonės Seime ir Vyriausybėje dirbti, kuriems rūpės viduriniosios klasės tautos gyvenimas?
Tikriausiai būsiu apkaltinta kaip ekonomikos dėsnių neišmanėl4, bet puikiai žinau, kad karti tiesa niekam nepatinka, o apjuodinti yra lengviausia, dėl to taip ir gyvensime...
Tad kas gi aš tokia? Esu 55 metų, nepriekaištingos reputacijos ir išvaizdos, su normalia atmintimi(pajuokinsiu) ir visais nuosavais dantimis, turiu universitetinį išsilavinimą, 32 metų darbo stažą. Prieš tris metus mane „optimizavo“, o dabar niekaip negaliu provincijoje įsidarbint. Priežastis – amžiaus cenzas.
Niekada neteko dirbti juodo darbo bei dirbti už minimumą. Turint universitetinį išsilavinimą, patirties ir išminties, yra nesuvokiama, kodėl žmogus yra niekam nebereikalingas (pasikartosiu, valdantieji kažkaip tinkami tokio amžiaus), norisi paklausti – kuo serga mūsų valstybė, kodėl yra tyčiojamasi iš jos žmonių?
„Kenkia“ ne tik amžiaus cenzas, bet ir „kompetencijos stoka“. Bet noriu paklaust, kodėl užteko kompetencijos daugiau kaip 30 metų, ir staiga jos neliko?
Tai dar vienas pasityčiojimas iš brandaus amžiaus žmogaus, kai patirties ir išminties tikrai daugiau negu trisdešimtmečiui!
Prisimenu senosios kartos žmones: kuo senyn, tuo geresnės pareigos, dėmesys (nors garbės raštų prirašydavo). O dabar?
O gal galima „atjauninti pasą“? O gal pakeist įstatymą?
Nėra tiek kvaili Lietuvos žmonės, kaip įsivaizduoja mūsų išrinktieji, kol vis gyvuos etatų mažinimas, „optimizavimas“, žemi darbo užmokesčiai, bedarbystė, tol nebus motyvacijos jaunimui pasilikt Lietuvoje, blogės demografinė situacija, o su tuo – ir šalies ekonominė padėtis.
Gerbiami Lietuvos penkiasdešimtmečiai, atsiliepkit, ar jums viskas gerai? Kodėl vejami normalūs žmonės iš Lietuvos? Antai Mažeikių provincijoje – kas antras bedarbis, išsigelbėjimui beliko Švedija, Norvegija, Anglija.
Gal buriamės į vieną organizaciją ir kažką galvojame kartu? Nepasiduokim visiškam „nurašymui“, aš tikrai nepasiruošusi eit grėbt lapų...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
