Daugelis lietuvių Jungtinėje Karalystėje – labai gerbiami žmonės. O ir aš pats jais žaviuosi: palikti visą tai, ką myli, už tūkstančių kilometrų – tikrai nelengva užduotis. Puikiai tą žinau, nes ir pats emigravau čia, Į Lietuvą, praeityje palikęs gyvenimą Jungtinėje Karalystėje.
Daugelis žmonių manęs klausė: „Kodėl tu čia?“, „Ar išprotėjai?“. Taip, gyventi Lietuvoje nemokant valstybinės kalbos – ganėtinai sunku, tačiau aš susiduriu su ne ką didesnėmis problemų nei jūsų žmonės Jungtinėje Karalystėje. Na, išskyrus tai, kad Lietuvoje britų tikriausiai ne daugiau nei 150, o lietuvių Jungtinėje Karalystėje – šimtai tūkstančių.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios persikėliau gyventi į Lietuvą – mano mylimoji. Jos tėvai – senyvo amžiaus senjorai, tad ji, būdama vienturtė dukra, turi nuolat rūpintis jų gerove, ir aš nieku gyvu nebandyčiau to pakeisti. Ji taip pat turi dukrą, su kuria puoselėja neįtikėtinai šiltus santykius.
Gyvenimas Jungtinėje Karalystėje gal ir atrodo patrauklesnis, tačiau ne visais atvejais tai yra geriausias pasirinkimas. Nusprendžiau išlaikyti pusiausvyrą mudviejų santykiuose, štai todėl dabar gyvenu Lietuvoje.
Su savo antrąja puse Lietuvoje pradėjome verslą, skirtą kovai su problemomis, kylančiomis dėl streso ir depresijos. Vis dėlto Lietuva, būdama tokia maža šalis, užima pirmąją vietą pagal savižudybių skaičių Europoje. Norime padaryti viską, kas mūsų galioje, kad tai pakeistume. Tapome Didžiosios Britanijos ir Lietuvos verslo asociacijos „Didžiosios Britanijos prekybos rūmai“ nariais, tad dažnai dalyvaujame įvairiuose susitikimuose, kur susirandame naujų draugų, pabendraujame su kitų, tiek mažų, tiek didelių kompanijų atstovais.
Nepaisant to, kad dauguma lietuvių, o ypač jaunoji karta, moka anglų kalbą, vis dėlto leisti man įvertinti savo žinių bagažą leidžia ne kiekvienas – daugelis nepasitiki savimi. Aš taip pat prastai kalbu lietuviškai, mano žodynėlis – labai ribotas, tačiau vis vien stengiuosi!
Dauguma britų mano vietoje nė nesivargintų mokytis užsienio kalbos. Anglų kalba yra tokia paplitusi visame pasaulyje, kad daugelis mano šalies gyventojų mano, jog mokytis kitų kalbų nėra būtinybės – dėl to man labai gaila, nes bendravimas pasiekia visai kitokį lygmenį, kai bent jau stengiesi laužyti liežuvį kalbėdamas svetima kalba. Aš ir pats žaviuosi žmonėmis, svečioje šalyje užsimojusiais pramokti valstybinę kalbą.
Aš gerbiu lietuvius, tikrai. Nepaisant to, kad tarp mūsų kultūrų yra tam tikrų skirtumų, mes vis dėlto esame labai panašūs. Kai 2011 metais pirmąjį kartą atvykau į Lietuvą, kaipmat nusipirkau knygą apie jūsų šalies etiketą, papročius ir kultūrą. Perskaičiau ją nuo pat pirmo iki paskutinio žodžio su didžiausiu susidomėjimu. Tiesa, skaitydamas knygą susidariau klaidingą nuomonę, kad lietuviai – labai nedraugiški žmonės. Tačiau su nepažįstamais asmenimis jūs elgiatės ne ką kitaip, nei elgiasi britai.
Vis dėlto yra vienas didelis skirtumas... Britai labai mėgsta satyrą, dėl to mūsų humoro jausmas jums ne visuomet atrodo priimtinas. Daugelis žmonių mūsų humorą priima kaip įžeidimą, piktus, ironija persmelktus pokštus. Iš pradžių buvo sunku ir su mano mylimąja – prireikė laiko, kol ji perprato mano juokelius ir suvokė, kad nesu šiurkštus, tiesiog toks jau tas britų humoro jausmas – keistas ir savotiškas.
Istoriškai, Jungtinė Karalystė visuomet buvo laisva šalis, o štai Lietuva dar, palyginus, neseniai atsikratė sovietinės priespaudos. Šiuo atveju man lengviau priimti naujoves, nei mano metų sulaukusiems jūsų šalies gyventojams. Gimiau mažame miestelyje, tad gyvenimas Londone manęs niekuomet nežavėjo. Vilnius, kita vertus, nedidukas miestas, kur kas mielesnis nei amžinai ūžiantis Londonas.
Vis dėlto kai ko labai ilgiuosi – savo vaikų. Turiu net dvi savo gyvenimus susikūrusias atžalas, kurie su malonumu atvyks paviešėti į mano naujuosius namus Lietuvoje, kai šie galų gale bus pastatyti. Nepaisant ilgesio, labai džiaugiuosi būdamas čia.
Visa kita – tik mažytės problemos. Taip, ilgiuosi angliško sidro, čederio sūrio ir populiariosios žuvies su skrudintom bulvytėm, tačiau visa tai niekai – nusprendžiau gyventi čia dėl asmeninių priežasčių, todėl esu pasiryžęs bet kokiems pokyčiams. Laimei, „Marks and Spencer“ parduotuvė prekiauja tradicinėmis mano šalies prekėmis. Deja, jų pasiūla yra ganėtinai skurdi. Tikriausiai todėl, kad britų Lietuvoje – mažai, ir didelis asortimentas ilgainiui taptų nuostolingas. Na, o Jungtinėje Karalystėje lietuviškų parduotuvėlių – apstu.
Pastebėjau, kad daugelis lietuvių, gyvenančių Jungtinėje Karalystėje, dirba ten tik tam, kad išlaikytų savo šeimas, užsidirbtų pinigų ir grįžtų atgal į mylimą gimtinę. Mano draugas Ramūnas, kuris dirba Jungtinėje Karalystėje, planuoja grįžti į Lietuvą iškart, kai tik baigsis jo darbo sutartis. Jis man yra ne kartą sakęs, kad Jungtinė Karalystė – puiki vieta darbui, tačiau ne gyvenimui.
Tikiuosi, kad mūsų verslas Lietuvoje klostysis sėkmingai. Žinau, kad dėl kalbos sudėtingumo, niekuomet nekalbėsiu lietuviškai taip pat gerai, kaip kalbu kitomis užsienio kalbomis. Tačiau aš iš visų jėgų stengsiuosi rasti savo vietą jūsų šalyje ir tikiuosi, kad vieną dieną tapsiu tuo, kuo ir svajoju tapti – gerbiamu ir visomis prasmėmis mėgiamu Lietuvos Respublikos gyventoju.
Jeigu pažvelgę į šią nuotrauką kada nors atpažinsite mane gatvėje, prieikite ir pasakykite „labas“. Galbūt esu kilęs iš kitos šalies ir, tuo pačiu, visai jums nepažįstamas žmogus, tačiau mes gyvename toje pačioje planetoje ir esu toks pats draugiškas, kaip ir bet kuris kitas šios žemės gyventojas!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
