Pusę amžiaus jos geležiniuose prievartos gniaužtuose skendėjo ir Lietuva. Dabar drąsiai galime teigti, kad šie vergijos metai padarė nepataisomos žalos mūsų tautai, pilietiškumui, mąstysenai. Buvo sunaikintas tautos žiedas – inteligentija, ūkininkai, karininkija buvo ištremta mirčiai Sibiran, daugel krito sūnų nelygioje kovoje su okupantu, dalis tautos emigravo į vakarus, bėgdami nuo susidorojimo. Likusieji gyveno nuolatinėje baimėje, negalėdami kalbėti tai, ką galvoja, net Kalėdas, Velykas švęsti buvo draudžiama, o besilankantys bažnyčioje – persekiojami.
Blatas, skurdas ir nepritekliai formavo sovietinio žmogaus portretą. Klusnus, bejėgis, vykdantis ir aklai kartojantis vienintelės totalitarinės kompartijos nugludintas frazes. Disidentai buvo persekiojami, kankinami, luošinami psichiatrinėse ligoninėse leidžiamais psichotropiniais vaistais.
Tačiau visgi buvo pogrindyje leidžiama „Katalikų bažnyčios kronika“, skleidusi tikėjimo tiesas ir aprašiusi komunistinius žiaurumus. 1972 m. Kaune, šalia Muzikinio teatro susidegino jaunuolis Romas Kalanta, šaukdamas „UŽ LAISVĄ LIETUVĄ“. Pogrindyje veikė Laisvės Lygos patriotinė organizacija. Sovietai nėrėsi iš kailio, stengdamiesi sužlugdyti jiems nelojalią tautos dalį. KGB represinė struktūra, milicija, kompartija negailestingai persekiojo Lietuvos patriotus.
Laužoma, daužoma ir sovietiniame purve murkdoma tauta visgi surado savyje jėgų, pakilo 1988m. Laisvės Sąjūdžiui. Kaip stebuklas tada atrodė šimtatūkstantiniai Sąjūdžio mitingai Vingio parke, plevėsuojančios trispalvės vėliavos, už kurių turėjimą sovietai negailestingai persekiodavo.
Tauta pakilo tarsi tas mitinis Feniksas iš pelenų. Prisikėlė naujam gyvenimui ir nužygiavo Laisvės keliu.
Sovietinės imperijos simboliu buvo tapęs balzamuotas revoliucijos vado Lenino kūnas. „Amžinai gyvas“. Taip būdavo apibūdinamas raudonojo maro bacilos pradininkas. Sovietai buvo įsitikinę, kad režimas bus gyvas tol, kol mauzoliejuje Maskvos Raudonojoje aikštėj bus eksponuojami Lenino palaikai.
Stiprų smūgį imperijos pamatams sudavė mažytė Lietuva, kuri po pirmų demokratinių rinkimų 1990 m. ir triuškinamos Sąjūdžio pergalės juose, paskelbė Nepriklausomybę. Tai buvo tarsi pirmoji sniego gniūžtė, pradžia tos sniego lavinos, nušlavusios raudonąją blogio imperiją. Atlaikiusi ekonominę blokadą ir kruvinus okupacinės kariuomenės išpuolius 1991-aisiais, lietuvių tauta pasirinko Euroatlantinės integracijos kelią.
Tikėjau, kad 1990 m., ateidami prie balsadėžių ir rinkdamiesi Laisvės kelią, mes visiems laikams „palaidosime“ Leniną. Išbrauksime šio tirono egzistavimą iš savo sąmonės, gyvenimo ir minčių. Deja... Okupacijos beprotybė ir desovietizacijos nebuvimas suteikė galimybę grįžt valdžion „Lenino anūkams“. Argi ne pasityčiojimas, kad pirmuoju po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Prezidentu demokratiniuose rinkimuose(!) buvo išrinktas komunistų partijos veikėjas, kuris trispalvę vėliavą pavadino „skuduru“, teigė, kad skirtų Nobelio premiją tam, kuris įrodytų, kad Lietuvai įmanoma išgyvent be „šlovingosios“ Sovietų Sąjungos...
Gyvename, visai sėkmingai jau trečią dešimtmetį...
Tačiau komunistų partija, vis keisdama pavadinimus (LDDP, LSDP) bei kurdama savo satelitines partijėles, vis sugeba sugrįžti į valdžią jau Nepriklausomoje Lietuvoje.
Liūdna žiūrėti, kai galvas kelia tokie valdančios LSDP veikėjai kaip Bradauskas, kuris pataikaudamas Rusijai, uždraudžia rodyti užsienio svečiam filmą apie Kovo 11-osios salę bei Sausio 13-osios aukas. Uždraudžia, kad nesupykdytų ruso...
Nekompetencija, stagnacija, energetinės nepriklausomybės projektų stabdymas ir net sąmoningas žlugdymas tapo bradauskinės valdžios vizitine kortele.
Iš darbo atleistas puikus „Versli Lietuva“ vadovas Paulius Lukauskas, baigęs Vakaruose mokslus, dirbęs prieš tai ilgus metus žymioje JAV kompanijoje. Tą patį bandoma padaryt su „Investuok Lietuvoje“ vadove Milda Dargužaite, įgijusia išsilavinimą Prinstono universitete (konkursas 1000 į vieną vietą) ir daugel metų dirbusia JAV.
Tačiau leninės planinės ekonomikos apologetam Vėsaitei ir Bradauskui tokie žmonės nereikalingi. Jiems tik rūpi įdarbinti abejotinos reputacijos savo prietelius ir pasididinti algas, kurios Seimo ir vyriausybės nariams mažėjo krizės metu. Liūdna stebėti šiuos procesus, todėl pabaigai norėčiau kreiptis į Lietuvos žmones ir pakviesti: „Palaidokime“ Leniną. Eidami prie balsadėžių prisiimkime atsakomybę ir leiskime išeiti kruvinosios revoliucijos vadui. Išeiti visiems laikams iš mūsų protų, gyvensenos, kasdienybės.
Mūsų nebeturi valdyti Lenino „anūkai“ bradauskai, vėsaitės, graužinienės, uspaskichai. Tada greičiau gyvensime kaip mums pavyzdžiu nūnai statomi estai – juk ten NIEKADA po nepriklausomybės atkūrimo nebevaldė buvusieji leniniečiai...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
