Rodos, žinau atsakymą į ši klausimą. Jie dėl įvairių priežasčių trumpam praranda atsargumą nepastebimai prieidami prie ribos, po kurios sunku sugrįžti atgal. O ji tokia trapi. Ją taip sunku pajusti ir pamatyti. Taip sakau tik todėl, nes iš arti mačiau ją, tą ribą, bet man užteko proto jos neperžengti.
Kaip dauguma žmonių, irgi turėjau savo gyvenime sunkumų, tokių, kad galvojau – neištempsiu bei nesusitvarkysiu. Nepasakosiu dabar, kokios bėdos buvo mane užklupusios, nes tai nelabai įdomu. Pasakysiu tik tiek, kad iš tiesų kartais likimas tikrai per daug nesąžiningai mus baudžia. Tada pradedi jausti baisų nusivylimą, neviltį. Kyla noras pasislėpti, išeiti ten, kur tavęs niekas nepamatys, neišgirs, nepajudins ir nepareikalaus atlikti savo pareigos. Tu esi tiek pavargęs, tiek giliai paskendęs išgyvenimuose nuo minčių ir teisybės ieškojimų, kad tiesiog niekas aplinkui nerūpi. Net ir laiku ištiesta pagalbos ranka.
Aš irgi, prisimenu, nagrinėjau, svarsčiau, ar tinkamai pasielgiau. Aišku, radau klaidų savo elgesyje ir baisiai išsigandau, kad praleidau galimybę pasielgti teisingai. Iš gėdos pradėjau savęs nekęsti. Taip stipriai nekęsti, kad, atrodytų, gyva įlįsčiau į žemę.
Po kiek laiko, neištvėrus nuolatinės savigraužos, pradėjau karštligiškai ieškoti išeities. Tikėjausi surasti palaikymą tarp pažįstamų, draugų ir kaimynų. Mane domino, kaip jie išgyvena sunkumus, kaip susitvarko su problemomis. Turėjau viltį, kad jų patirtis bus naudinga. Bet tai nepadėjo.
Visi aplinkui žinojo, kaip reikia teisingai elgtis ir gyventi. Jiems nerūpėjo svetimos problemos. Požiūris į klystančiuosius buvo žiaurius ir negailestingas. Ir man neliko nieko, tik užsisklęsti savyje. Negalėjau leisti, kad kažkas, pašaipomis skaudintų širdį dar daugiau nei skaudinu ją pati savo mintimis.
Čia, mano manymu, pavojingiausia vieta. Kai užsisklendi, prarandi pasitikėjimą žmonėmis ir netiki jų nuoširdumu.O jeigu netiki, tai tada neieškai pagalbos arba ją atstumi, galvodamas, kad ji netikra. Ir vis grimzti į liūdesį giliau ir giliau, iki tos ribos, kai jau nesinori visai gyventi. Va, būtent čia turi suspėti laiku sustoti. Privalai priversti kūną judėti ir kovoti. Pakeli užpakalį tiesiogine šių žodžių prasme ir keliauji pas specialistus.
Svarbiausia – turi suvokti vieną dalyką. Jei pats to nepadarysi, niekas kitas neateis ir nepadarys už tave. Nenuvalys nosies, nepriglaus prie krūtinės, neužjaus, nepagailės. Niekas! Tik tu.
Negaliu meluoti ir pasakysiu tiesą, iš pradžių tikrai netikėjau gydytojais. Kabinete daugiau tylėjau nei kalbėjau. Neatvėriau sielos iki galo, neįsileidau į vidų. Bijojau prisipažinti, ką prisidirbau. Buvo nemalonu apie tai kalbėti.
Mano prašymas skambėjo paprastai – duokite vaistų. Noriu, kad jie trumpam užblokuotų protą leisdami kūnui pailsėti.
Ir įvyko stebuklas. Gydymas padėjo. Dabar į pasaulį žiūriu kitomis akimis. Iš naujo mokausi mylėti, gerbti save. Tokią pažeidžiamą, pavargstančią, su baimėmis, nerimu ir nepasitikėjimu.
Leidžiu sau klysti, nusišnekėti, nesistengiu niekam patikti ar įtikti, džiaugiuosi gyvenimu tokiu, koks yra be – pagražinimo ir tobulumo.
Man pavyko nugalėti depresiją ir labai tikiuosi, kad kitiems irgi pavyks. Dėl savęs, dėl artimųjų, tiesiog šiaip dėl ateities, kuri tikrai bus daug gražesnė nei dabartis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
