Vaikystėje buvome girdėję, kad galima rinkti, džiovinti ir priduoti vaistažoles. Tai buvo vienas iš labai nedaugelio būdų, palyginus su dabartiniu metu, užsidirbti pinigų. Kažkas būtent ir pasiūlė rinkti vaistažoles, jas džiovinti, priduoti ir gauti pinigų. Nubėgome (juk ėjimas labai lėtas ir nuobodus veiksmas) į vaistinę, esančią Algirdo ir Naugarduko gatvių sankryžoje. Būtent ji ir supirkdavo vaistažoles. Supirkdavo daug metų. Ten kabėjo plakatai su vaistažolių aprašymais. Juose buvo nurodyta ką, kuriuo metų laiku ir kurias dalis gali rinkti. Dilgėlių galėjai rinkti tik lapus, liepų tik žiedus. Daugelio augalų mes iš viso nebuvome matę.
Na, o mus labiausiai domino tai, kas superkama brangiausiai. O brangiausiai – po 25 rublius, supirkdavo džiovintus rugiagėlių žiedlapius. Bet iš kur tu jų gausi vidury miesto? Taip pat viliojo ąžuolų žievė, nes, mūsų manymu, ji turėjo būti sunki. Už ją galėjai gauti trisdešimt ar keturiasdešimt kapeikų. Bet kur Naujamiestyje augo ąžuolai? Taigi ir teko rinktis iš to, ko buvo kiemuose daugiausiai ir ką žinojome. Tai yra dilgėles ir gysločius. Grįždami iš vaistinės, skaičiavome būsimą pelną, t.y. ledų porcijas, kramtomų gumų vienetus, sveriamų saldainių gramus.
Darbui ruoštis pradėjome iš karto. Vis dar akyse mirguliuojant jau čia pat esančioms ledų porcijoms ir saldumynams, ėmėmės darbų. Iš pradžių pasiėmę maišelius, puolėme rinkti dilgėlių lapų. Sekėsi puikiai, neskaitant nudilgintų pirštų. Nuskabę visų kieme esančių dilgėlių lapus, sumetėm juos į krūvą ir ėmėmės gysločių. Čia viskas pasirodė daug geriau. Jie nedilgino, pilnas lapų maišelis buvo akivaizdžiai sunkesnis už tokį patį kiekį dilgėlių lapų.
Surinkę būsimą turtą, viską išpylėme kažkurio namo čerdake. Kasdien vis ėjome žiūrėti kaip vyksta džiuvimo procesas. Kažkas patarė, kad juos reikia vartyti. Tačiau pirmomis dienomis kaip tik pradėjo labai lyti, buvo drėgna ir mūsų lapai nenorėjo džiūti. Taigi, vartyk nevartęs. Dabar galvoju, kad gerai, jog nesugalvojome juos kaip nors papildomai padžiovinti...
Ir štai, pagaliau, atėjo ta diena, kai jie vis dėl to išdžiuvo. Sudėjome turtą į du maišelius. Vienas kimšo juos taip, kad jie traškėjo, bet tilpo į maišelį. Buvo kilęs didelis pasipiktinimas dėl to, kad jis gadina gerą daiktą ir gali nepriimti mūsų darbo, o tai reikš akivaizdžius nuostolius, tiksliau negautus saldumynus.
Prikimšus maišus, vienas juos pakilnojo. Jo veidas buvo nustebęs. Pakilnojome ir mes. Likome taip pat tokiais veidais. Atrodė, kad tuščias maišelis sunkesnis nei pilnas. Kažkaip net ne iš karto pradėjome kalbėti. Kažkas pasiūlė juos namuose pasverti. Ir įsivaizduojate, visų jų turinys buvo tik koks nepilnas penkiasdešimt gramų?
Mes neįsivaizdavome ir negalėjome tuo patikėti. Tiksliau taip tikėjome, kad dabar, tik norėdami gauti pinigų, turėsime tik pasirinkti vaistažolių. O jas rinkdami vis svajojome apie tai, kaip leisime pinigus. Net nežinau ar tą kiekį iš mūsų būtų priėmę, bet mes net to nenešėme. Paskaičiavome, kad pridavus mums išeis tik po kelias kapeikas. Buvome labai nusivylę ir pikti ant vaistinių, gysločių ir dilgėlių. Ir pavydėjome kaimo vaikams, pas kuriuos auga rugiai ir rugiagėlės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
