Retai pasitaikydavo ir kulkosvaidžiai, bet taip kaip jų pagalba galėjai nušauti visus žaidimo dalyvius, niekas nesutikdavo su jų šaudymo rezultatais. Nelabai kas norėdavo sutikti ir su kulkosvaidininko žūtimi. Geriausi ginklai buvo laikomi geležiniai, jie labiausiai primindavo tikrus, nes, svarbiausia, buvo sunkūs ir pakankamai reti.
Tiesiog taip nutardavome, kad šiandien žaisime su tikrais ginklais. O tikri tai yra ne mediniai. Karą, žaidimus-karus dažniausia žaisdavome darbo dienomis - vakarais, savaitgaliais po pietų. Vasarai likdavo per mažai karių. Priėmę sprendimą dėl tikrų ginklų greitai išsibėgiodavome į namus jų pasiimti. Gaila, bet kartais ne visi kariai iš namų grįždavo atgal į kiemą. Žiūrėdavome ilgesingais žvilgsniais į negrįžusių karių namų langus. Pažiūrėdavome kokią minutę, nebyliai paliūdėdavome ir, jau nuleidę žvilgsnius nuo langų ir viską pamiršę eidavome kariauti.
Džiaugdavomės, kad patys likdavome rikiuotėje. Tada pradėdavome skirstytis į komandas pagal ginklų pajėgumus. Jos būdavo dvi. Pistoletai ir automatai turėdavo būti paskirstyti lygiaverčiai. Jei koks kareivėlis jausdavo, kad jis nuėjęs į namus pasiimti ginklo gali negrįžti, jam tekdavo tenkintis draugo paskolintu ginklu ar paprastu, bet su „rankenom“ (šakomis) pagaliu. Jei atitekdavo pagalys, tai „kare“ jam tekdavo partizano rolė. Tai yra gulėti neapibrėžtai ilgą laiką pakankamai visiems matomoje ar, kartais, žvilgsniams ir kitiems kariams neprieinamoje vietoje ir ginti kažką nuo kažko. Visi žinojo kur jie.
Todėl partizanai žūdavo pirmieji arba, būdavo atvejų, kad pabaigę karą pamatydavome partizaną ateinantį su priekaištais, kad su juo niekas nepasišaudė arba, kad niekas nesutiko su jo šaudymo rezultatais. Jei karas prasidėdavo jau pačiame vakare ir niekas nerizikavo eiti namo pasiimti ginklų, beveik visi sutardavome, kad žaidimas su medinais ginklais yra toks pat kokybiškas kaip ir su “tikrais“.
Nors reikalavimai tikriems ginklams buvo pakankamai vienodi, tai yra jie turėjo būti ne iš šakų ar pagalių, bet kartais nepraleisdavome ir tai, kad nebūtų nekokybiškų ginklų.
Kartą, mums ruošiantis mūšiams, vienas, keliais metais už mus jaunesnis vaikas, kokių penkių šešių metų, kuriam, vėliau, pirmą kartą leidome žaisti su mumis, aštuonmečiais-devynmečiais dičkiais, drąsiai priėjo prie mūsų ir paklausė ar gali taip pat žaisti „karą“ su mumis. Na, galima, bet reikalingas ginklas. Tada jis nubėgo į namus pasiimti ginklo. Atsinėšė pistiką. Berniukas namuose susirado savo, jam dar būnant dar mažesniam, apkandžiotu ir nulenktu galu, plastmasinį pistoletą. Negalėjome jo priimti žaisti tokį atsakingą žaidimą su tokiu ginklu, nes jis juk niekaip nebūtų taikliai iššovęs.
Tačiau to berniuko noras žaisti su didesniais buvo didesnis už mus – dičkius. Jis nepuolė verkti, o brūžindamas į asfaltą ir pakandžiodamas dantimis pistoleto galą, greitai jį daugmaž ištiesino ir pistoletas tapo tinkamas žaidimui-šaudymui, nors priplotu galu. Mes priėmėme jį žaisti karą!
Kaip dabar pamenu jo pirmuosius „karus“. Paskelbiame žaidimo pradžią, išsiskirstome, visi nutylame, šiek tiek palaukiame laukdami priešų puolimo, o netrukus iš kažkurio namo kampo išlenda tas mažas berniukas ir žingsniuoja per kiemą, nežinia kur, prie veido iškėlęs savo pistoletą, džiaugsmingai su juo kažką kalbėdamas ir tyliai juokdamasis. Jis buvo labai labai laimingas, kad jį priėmėme žaisti ir jam visiškai buvo nesvarbu ką, su kuo ir kaip žaisti. Iš pradžių jį „nušaudavome“, o vėliau ėmėme nekreipti dėmesio į tokį lengvą grobį. Jis paprasčiausiai vaikščiodavo ir užsisvajojęs žaisdavo karą individuliai ir visada likdavo „gyvas“.
Po vieno eilinio žaidimo, kai viskas jau buvo baigta, o mes jau bandėme užsiimti kažkuo kitu, iš kažkur atbėgo jis, šlapiu tarpukoju, ir pasakė, kad jis dar „gyvas“. Buvome jį pamiršę. O jis, pasirodo, slapstėsi, partizanavo kažkur vienas, stebėjo mus iš toliau ir atidėliojo labai svarbius gamtinius reikalus, žinoma, tiek, kiek jau galėjo... Supratome, ko jis nori. Kažkas iš mūsų atkišo į jį pistiką ir pykštelėjo. Berniukas vietoje, nesižvalgydamas, krito ant nugaros į šlapios balos pakraštį, ir ilgai gulėjo išskėstomis rankomis ir laimingu, išsipildžiusios svajonės veidu, o jo kelnės jau seniai buvo pilnos laimės... Jo viena ranka gulėjo pačioje baloje. Žiūrėjome į tai be garso ir kelias sekundes negalėjom atsigauti: visai kaip tikrame kare!
Tas mažiukas (kaip tada mums atrodė) iš mūsų kiemo, kartu su tėvais, labai greitai išsikraustė. Nespėjo net šiek tiek išaugti. O aš net nepamenu jo vardo ir tik šiek tiek pamenu veidą. Tikiu, kad sutikęs jį gatvėje, pažinčiau. Ne iš veido, o iš drąsios širdies.
Na, o mes kieme vis atsimindavome jį ir niekas iš jo nesijuokė ir nieko blogo savo atsiminimuose nepasakojo. Jis mūsų atmintyje liko mažu, drąsiu vaiku, vyriška širdimi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
