Prie lovos prikaustytos moters laukė ir mylimo vyro smūgis

Buvau jauna ir išranki panelė. Sukūriau šeimą IV kurse. O jau 24 metų likau našle - girtas kelių erelis įvažiavo į mūsų automobilį. Likau be vyro, buto, pinigų, tik su vaiku ant rankų. Buvo puikus darbo kolektyvas. Dirbau ir mokiausi tam, kad įsigyčiau butą, sukurčiau gerovę sau ir vaikui. Sakiau sau, kad niekada daugiau nekursiu šeimos. Praėjus 20 metų sutikau savo jaunystės gerbėją. Jis jau irgi buvo vienišas, išsiskyręs.

Situacija buvo nepavydėtina: negalėjau apsiversti, gulėjau ir verkiau.<br>123rf asociatyvi nuotr.
Situacija buvo nepavydėtina: negalėjau apsiversti, gulėjau ir verkiau.<br>123rf asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Kristina

2013-12-18 20:03, atnaujinta 2018-02-19 18:37

Jo rengiami pasimatymai ir dėmesys vėl atgaivino manyje jaunystės jausmus. Gyvenime daug patyrusi vargo ir neteisybės, aš nelabai tikėjau tuo, kad gali kas nors būti bendrai.

Bet atėjo šv.Kalėdos - bendras Kūčių stalas leido man suprasti, gal jis dar nesugadintas žmogus. Po 6 mėnesių draugystės jis papuolė į avariją. Aš jį slaugiau, 2 kartus per dieną dariau gydomuosius masažus, maitinau, o jis vis verkė, kad aš jį dabar tikrai paliksiu. Aš pasakiau, kad pakelsiu jį iš ligos patalo ir nepaliksiu. Ir dar pasakiau, ar kai man kas nors atsitiks, ar padės man? Jis atsakė, kad tikrai padės.

Aš 4 metus jį gydžiau ir slaugiau. Prasidėjus krizei, per plikledį gavau traumą, netekau darbo. Medikai neatliko reikiamų tyrimų, ir man po 3 mėnesių atsisakė galūnės. Žodžiu, mane medicina nugydė.

Ir ką jūs sau manot – jis susikrovė savo daiktus, susirado gerai mokamą darbą, ir, nepasakęs nė žodžio, dingo. Taip išduota verkiau pirmą kartą savo gyvenime. Aš niekada neverkiu, išskyrus laidotuves.

Situacija buvo nepavydėtina: negalėjau apsiversti, negalėjau atsikelti, negalėjau paimti telefono aparato, negalėjau paimti puoduko - gulėjau ir verkiau.

Vienintelis ginklas kaip visada buvo malda. Atvykus dukrai paprašiau, kad mane nuvežtų į Katedrą. Netoli Katedros prie sankryžos stovėjo jaunas gražus jaunimo būrelis ir kalbėjosi gestais. Toliau einant Katedros link ėjo vaikinas neregys, o jau pro Katedros duris vežė vienuolę vežimėlyje į mišias.

Tuomet viduje pasidarė tokia gėda, kad šių žmonių kančia yra sunkesnė negu mano. Suvokiau, kad reikia suimti save į rankas. Aš pradėjau taisytis, pradėjau vaikščioti ir dėkoti Dievui už kiekvieną akimirką. Už sniegą, kuris apkloja žemę, už paukštelį, už medžius.

Tie žmonės, kurie palieka kitą nelaimėje - jie neverti mūsų ašarų, neverti dėmesio ir mūsų laiko. Juk laikas nebegrįš, jo nesustabdysi ir nepakeisi. Tai ar tas graužimasis duos tau kokią nors naudą? Juk viskas aplink priklauso tik tau. Mums neskirta iš naujo vartyti gyvenimo knygos lapus.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.