Įdomiausia buvo žaisti karą ir žaidimą, kurį visi vadindavo „palački-vyručalački“. Lietuviško atitikmens jis taip ir neturėjo. Žaidimui reikėjo plytos arba į plytą panašaus plokščio akmens, kokio metro ilgio plokščios lentelės (geriausiai tiko nuo medinių didesnių prekių dėžių šono ar apačios) ir, priklausomai kiek yra žaidžiančiųjų, kokių dešimties centimetrų ilgio pagaliukų. Lentelė būdavo dedama ant plytos kaip supynės. Ant to galo, kuris rėmėsi į žemę, būdavo sudedami pagaliukai, kurių kiekvienas būdavo priskiriamas konkrečiam vaikui.
Bet kuris iš vaikų staigiu judesiu spausdamas žemyn su koja iškilusį lentelės galą išmesdavo pagaliukus į viršų. Kiekvienas turėjo kuo greičiau surasti savo pagaliuką ir padėti jį į tą lentelės pusę, iš kurios jis išlėkė. Paskutinis, suradęs savo pagaliuką, tapdavo kitų gaudytoju.
Toliau žaidimas vykdavo taip. Bet kuris iš vaikų juos vėl „iššaudavo“ į viršų. Taip prasidėdavo žaidimas. Tuo tarpu visi nerdavo kas kur. Pasilikęs prie plytos, turėdavo kuo greičiau surinti visus pagaliukus ir juos laikyti rankose. Nuo šio momento, jis galėdavo pradėti „gaudyti“ kitus. Žaidimo esmė tokia: gaudantysis stengdavosi akimis ar kiek pabėgėjęs surasti kitus vaikus. Kai pavykdavo kurį nors pamatyti, jis šaukdavo jo vardą, įvardindavo vietą, kurioje jį pamatė ir dėdavo pagaliuką ant lentelės. Pagautas galėjo būti laisvas. Jis turėdavo stovėti prie plytos. Dažniausia jis visokiais gestais ar akimis padėdavo kitiems, nepagautiems, siekti tikslų, nors tai ir būdavo draudžiama daryti.
Žinoma, gaudantysis galėdavo tuo pasinaudoti ir suprasti kur yra tas, kurį reikia pagauti. Kai atsirasdavo pirmasis pagautas, kiti stengdavosi jį išlaisvinti. Tam reikėjo pagauti momentą, kai gaudantysis būdavo kiek atsitraukęs nuo plytos su lentele. Jei spėdavai pirmas pribėgti ir nuspirti lentelę nuo plytos kartu su pagautųjų pagaliukais, visi iki tol „sugauti“ vaikai būdavo laisvi ir jie visi vėl nerdavo į šonus.
Jei nespėdavai, tai, pamatęs tave sėlinantį, gaudantysis garsiai ištardavo tavo vardą ir padėdavo pagaliuką ant lentelės. Tuo kartu tavo žaidimas būdavo baigtas. Visaip stengdavomės, siekdami išlaisvinti draugus. Iš šliauždavome patvoriais link plytos, ir mėtėm akmenukus ar pagaliukus, stendamiesi suklaidinti.
Atsimenu vieną įdomų atvejį. Buvau gaudantysis. Vienas už mane keliais metais vyresnis berniukas, jau paauglys, išėjo iš už kampo ir ramiai patraukė link manęs ir plytos. Ėjo labai ramiai, neskubėdamas, ramiu veidu. Aš kaip užhipnotizuotas stovėjau ir žiūrėjau į jį. Nieko nesupratau - jis juk turi slėptis, tai ką jis daro? O gal jis šį kartą nežaidžia? Ir tik jam visiškai priartėjus ir, pradėjus šypsotis ir šiek tiek pagreitinus žingsnį, pagaliau atsikvošėjau ir pirmas, paskutinę akimirką, padėjau pagaliuką ant lentelės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
