Mėsa tada buvo deficitas. Ypač kokybiškesnė kiauliena. Tai yra mėsa su mėsa. Tokios reikėdavo paieškoti arba, jei pasiseks, ateiti tokiu metu, kai ją „išmetė“ į prekybą. Tada užtekdavo pusvalandį ar valandą ar tik dvi pastovėti eilėje ir galėjai džiaugtis (džiaugėsi mama, man buvo džiugu, kad mamai gerai) lašinių gabalu su šiek tiek, ar net per pusę, „kūdos“ mėsos.
Tada mama, jei po tokio sėkmingo pirkinio užeidavo kaimynė, su džiaugsmu iš šaldytuvo traukdavo tą sėkmingai gautą mėsą ir ją rodydavo kaimynei. Kaimynė linguodavo galvą į dešinę ir į kairę ir sakydavo, kad mamai labai pasisekė. O jei tokios mėsos nebūdavo, tai be jokių problemų galėjai nusipirkti karvių arba bulių, kurie man nesuprantamai buvo kažkodėl vadinami bendru vardu - jautiena - kanopų. Tik kad jų niekas nepirkdavo, nes niekas nežinojo, ką iš jų daryti. Tuo tarpu aš visada su susidomėjimu, kol mama stovėdavo „mėsos" eilėje, apžiūrinėdavau tas apdžiūvusias ir nelabai švarias kanopas ir bandydavau spėti: kurios iš jų buliaus, kurios karvės.
Iki šiol atsimenu, kad visa vištiena, kiek jos jau ten parduotuvėse kartais pasitaikydavo, buvo tokios pamėlusios spalvos, matyt, paprasčiausiai niekuo neišpurkšta. Todėl vištas tėvai savaitgaliais stengdavosi pirkti turguje, bet tai jau kita istorija.
Na, o mano tėvai kartais mėsos gaudavo „per blatą“. Netoli namų esančioje maisto prekių parduotuvėje, mėsos skyriuje, mėsą kapojo armėnas Ašotas. Vakarais su mama nueidavome į tą parduotuvę, o Ašotas iš po prekystalio ištraukdavo į rudą vyniojamąjį popierių suvyniotą, „blatinį“ mėsos gabalą ir jį perduodavo mamai. Kartais parodydavo didelį mėsos gabalą ir klausdavo, kurį gabalą nuo jo mums atkirsti. Tada su dideliu susidomėjimu žiūrėdavau į tą mėsos kapojimo procedūrą.
Tik ne pats kapojimas man buvo įdomus, jį buvau matęs Dzeržinskio (Kalvarijų) ar Halės turguje, o kraujuotas kirvis ir plaukuotos armėno rankos. Ir kai mama sakydavo, kad eisime pas Ašotą, tai iš karto atsimindavau tas juodais, vešliais, garbanotais plaukais apaugusias rankas. Ir, žinoma, auksinius dantis. Jų jo burnoje buvo žymiai daugiau nei pas kitus žmones, todėl laukdavau, kol jis kažką pasakys ar mane pakalbins. Kai jam ką atsakydavau, jis man parodydavo savo auksinius dantis.
Pamenu, kad Ašotas kaip garbingas svečias net buvo pakviestas pas mus į namus. Ant stalo stovėjo buteliai su penkiakampėmis žvaigždutėmis, o Ašotas visą vakarą pasakojo, kas „bus, kiek reikės ir kokios reikės“.
Po kiek laiko kažkas tėvams, man girdint, tyliai papasakojo, kad „Ašotą pagavo“ ir jis nuo to laiko toje parduotuvėje nebedirbo ir mes jo darbovietėje vakarais nesilankydavome. Klausiau mamos, kas jį pagavo, bet man ji nieko tokio nepapasakojo.
O aš, vakare atsigulęs į lovą bandžiau įsivaizduoti, kaip Ašotas bėgioja po nebedirbančią parduotuvę, plaukuotom rankomis ginasi nuo jį persekiojančių ir gaudančių, o jį kažkas vis gaudo ir, mano džiaugsmui, nepagauna. Dabar toje parduotuvėje veikia picerija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
