1955 metų rudenį Tokmako karo mokykloje išlaikiau egzaminus ir gavau jaunesniojo seržanto laipsnį. Net per tą nelemtą arklį, kurio visą laiką klaikiai bijojau, pavyko peršokti. Įteikė pažymėjimą, kur visos karinės disciplinos buvo įvertintos „labai gerai“. Žinoma, nuo to man nei šilta nei šalta. Galėjo būti ir „patenkinamai“, bet vyriška ambicija man neleido prieš kitus „kovos draugus“ pasirodyti prastai.
Tačiau žvelgiant iš kitos pusės, o gal šie mokslai ne vien tik tuščias, nereikalingas dalykas (atmetus ideologinį balastą)? Bet kokie mokslai žmogui neslegia pečių ir gyvenime gali praversti? Aišku, geriau būtų, kad tų mokslų nereikėtų pritaikyti. Tik tie rusų kariniai statutai man labai nepatiko, nes jie žiauriai nehumaniški. Ten sakoma, kad tarybinis karys neturi teisės pasiduoti į nelaisvę. Yra tik dvi išeitys: laimėti arba žūti.
Armija, kurioje savo laiku teko tarnauti, laimėjo karą prieš Hitlerio Vermachtą. Šiai pergalei pasiekti nemažos reikšmės turėjo ir tai, jog pradžioje patyrę triuškinančias nesekmes, vėliau rusai perėmė vokiečių taktiką ir pradėjo triuškinti galingą Hitlerio karo mašiną jų pačių metodais. Tačiau, nepaisant to, visos pergalės buvo pasiektos milžiniškų aukų dėka.
Palyginimui: karo pradžioje žuvusių rusų ir vokiečių karių santykis buvo 15:1, o pabaigoje jau – 9: 1.
Antrą, labai svarbų veiksnį, nulėmusį karo baigtį aš sužinojau jau tarnaudamas naujoje vietoje - Taškente. N.Chruščiovo valdymo pradžioje buvo išleistas slaptas leididnys: “J.V.Stalino telegramos F.Rooseveltui ir W.Churchilliui“. Kuomet jį skaitėme, įsitikinome, kokia beviltiška buvo Raudonosios armijos padėtis karo pradžioje. Tos telegramos liudija apie milžiniškus karinės technikos, maisto ir kitų reikmenų kiekius, kurie buvo tiekiami pagal Lendlizo programą. Pagal šią programą Rusijai buvo patiekta produkcijos daugiau nei už 11 milijardų tuometinių dolerių.
Kol Stalinas buvo gyvas, tiesa apie laimėtą karą buvo kruopščiai slepiama. Mes žinojome tiktai fasadinę, tiksliau – propagandinę šio karo pusę. Nepagražintą tiesą sužinojau jau tarnaudamas Taškente, kuomet susidraugavau su karininkais. N.Chruščiovas gerokai apkarpė saugumo sparnus, tačiau ne galutinai. Apie tai liudija faktas, nutikęs mūsų dalinyje Taškente. Vienas leitenantas privačiame pokalbyje pareiškė, jog stipriausia pasaulyje armija buvo Vermachtas. Po to jį ilgokai tampė saugumas.
Kai baigiau karo mokslus, man įteikė paskyrimą į dalinį Taškente, geležinkelio bilietą ir sausą dienos maisto davinį. Šį kartą važiavau jau ne gyvuliniame, o normaliame keleiviniame vagone.
Atvykęs į divizijos štabą, gerą pusdienį laukiau koridoriuje, kol ponai-draugai su aukštais laipsniais teikėsi mane priimti ir pasiųsti į dalinį. Tik pavakary iš ten atvyko „Zilas“, kurį vairavo eilinis, smulkutis, malonus uzbekas Machmudas. Jis atvežė mane į dalinį, esantį apie 25-30 km nuo miesto centro. Prisistatęs dalinio vadui, buvau paskirtas vadovauti skyriui. Ir šį kartą man pavyko, nes ketvirtį skyriaus vyrukų sudarė lietuviai. Labai apsidžiaugiau, kad bus su kuo pabendrauti gimtąja kalba.
Reikia pripažinti, kad fortūna manęs neapleido ir čia. Buitinės sąlygos nepalyginamai geresnės nei Tokmake. Kareivinės, ne tokios kaip arklidės. Jos nedidelės ir jaukios, o lovos vienaukštės. Gavau kraštinę lovą, ir puikų, minkštą čiužinį, prikimštą ne dygios stepių žolės, kaip buvo Tokmake, o išpurentos medvilnės. Šį čiužinį man parūpino žemiečiai. Čia jie sugebėjo apsirūpinti ne tiktai medvilne, bet ir vynuogėmis.
Normali valgykla. Prie staliukų sėdime po keturis, o ne po dešimt, kaip buvo Tokmake. Žodžiu, jaučiasi mažo dalinio privalumai.
Pirmieji mano laiškai, kuriuos rašiau iš čia, neišliko, todėl šis rašytas jau įpusėjus tarnybai, kurią, palyginus su karo mokykla, aš galėčiau pavadinti kurortu. Darbo čia nedaug. Karinių formalumų laikomasi labai minimaliai. Dalinio vadas ir karininkai su seržantais ir kareiviais elgiasi žmoniškai.
***
1956 m. liepos 18 d. (trečiadienis). Sveika gyva, miela Augute. Labai ačiū Tau už laiškelį ir už nuotraukas. Kaip nepastebimai bėga laikas! Ten Tokmake jis greitai bėgo todėl, kad nebuvo laiko nuobodžiauti, nes mus stipriai vaikė. Tuo tarpu čia laiko tėkmė nepastebima todėl, kad gyvenimas įdomus ir turiningas. Džiugu, kad tarnauti jau beliko tik 16 mėnesių - mažiau nei pusė tarnybos laiko.
Tarnyba sekasi puikiai. Tik retkarčiais išveda iš kantrybės koks kareivis naktį į „samavolką“, t.y. savavališkai, be leidimo išėjęs pas mergas. Tokį šiek tiek „pamokau“, bet viršininkams nepranešu. Vienas ruskis, įsiutęs, kad gavo į nosį, mane pavadino fašistu. Tuomet gavo dar priedo. Niekam pasikųsti jis negali, nes žino, kad atsidurs gaubtvachtoje.
Nuostabi ukrainiečio leitenanto Zabaros šeima gyvena vieno aukšto name visai šalia kareivinių. Apie šią šeimą aš tau jau rašiau. Pas juos aš jaučiuosi beveik kaip šeimos narys, o jų sūnus Jurijus yra tarsi mano jaunesnysis brolis, nors už mane net 9 metais jaunesnis. Jų „Harlėjus“ labai paįvairina mano gyvenimą, nors neretai tenka jį ir paremontuoti. Net nežmoniškas karštis, kuris taip vargina daugumą mano likimo draugų, man visai nebaisus.
Nuo tos kaitros neapsaugo net menkas Turkestano topolių, kuriais čia apsodinti visi kelių pakraščiai, pavėsis. Vienintelis išganymas - puikus baseinas, į kurį nuo aukšto bokštelio neriame, kai tik būname laisvi nuo užsiėmimų. Vanduo jame nuolat keičiasi, nes įteka arykas (toks dirbtinis griovys, kuriu vanduo teka iš kalnų arba iš artimiausios upės). Gal todėl baseino vanduo nespėja sušilti.
Tik labai kamuoja troškulys, nuolatos tenka gerti daug vandens. Tu net įsivaizduoti negali, kokį vandenį mes čia geriame. Lietuvoje aš tokio, tikrai, nebūčiau gėręs. 50 litrų bakelį pripildo virinto vandens ir įstato į aryką. Tenka šį vandenį gerti karštą, nes nespėja atvėsti. Kai pripratau, visai skanu! Juk ne veltui sakoma, kad ir šuo kariamas pripranta. Gerti nevirintą vandenį čia pavojinga, nes arykai teka ir per gyvenvietes.
Man tenka organizuoti ne tik užsiėmimus, bet ir karių saviveiklą. Į magnetofoną įrašome jų „kūrybą“, kur pašiepiami ir išjuokiami tinginiai bei apsileidėliai, o vėliau ją transliuojame. Po to kieme prie kareivinių būna šokiai. Taškente nuperku plokštelių. Jų susidarė jau memaža kolekcija. Tiesa, panelių tėra tik pora (karininkų dukros), todėl vyrai dažniausiai šoka vienas su kitu. Įsirengiau kambarėlį, kuriame darau įrašus ir ryškinu fotografijas. Nusipirkau vokišką veidrodinį fotoaparatą.
Mūsų teritorija didelė, todėl ją prižiūrėti ne taip lengva. Tiesa, turime daržą kur auga ne tik pomidorai ir agurkai. Yra net arbūzų bei dynių. Tos daržovės gerokai paįvairina mūsų maisto davinį. Priežiūros daržui reikia nedaug. Svarbu, kad netrūktų vandens. Dėl vandens čia vyksta nuolatiniai karai. Kiekvienas kolūkis stengiasi kuo daugiau vandens iš aryko nukreipti į savo laukus. Ačiū Dievui, mums jo netrūksta ne tik daržams, bet ir baseinui.
Didžiąją teritorijos dalį užima žole ir krūmokšniais apaugę plotai. Kareiviai juos šienauja. Išdžioviname šieną, kurį kažkur išveža. Aš nežinau kur, bet čia ne mano reikalas. Užvakar tikrindamas šieno sausumą, patyriau nuotykį. Man užgrėbus vieną šieno kuokštą, staiga iš jo iššoko gyvatė. Ji susirietė ant žemės spiralės pavidalu, aukštai iškėlė augalvą ir ėmė piktai šnypšti! Šaltai spindinčios akys mane tarytum užbūrė. Pasimečiau ir ėmiau ieškoti kokio pagalio kad apsiginčiau, nes gyvatės čia agresyvios ir labai nuodingos. Kol aš blaškiausi, gyvatė mikliai pabėgo. Tokia stora, gal daugiau nei metro ilgio.
Drėgnesnėse vietose (ten, kur iš baseino išteka šiek tiek vandens), pavasarį užaugo labai aukšta žolė. Jau birželio mėnesį nuo kaitrios saulės ji išdžiūvo. Nežinau tyčia ar netyčia ją kažkas padegė. Turėjome nemažai vargo, kol užgesinome. Degimvietėje aptikome susiraičiusias sudegusias gyvates ir kitus smulkius padarus. Gaila buvo vargšų gyvūnėlių...
Nuo saulės užsidegė ir didžiulė krūva akmens anglies prie katilinės. Nors kareiviai kasinėjo ir pylė vandenį, negalėjo jų užgesinti net keletą dienų.
Dalinyje dirba pora samdomų civilių. Labai įdomus vienas senukas, kuris čia pečkuriauja. Jam 70 ar kiek daugiau metų. Pasirodo šis žmogus – buvęs Čiapajevo divizijos kulkosvaidininkas. Kareiviai jį vadina vaikščiojančia legenda. Tas senukas mums papasakojo nepaprastai įdomią naujieną. Atsimeni, per istorijos pamokas mums sakydavo, jog Čiapajevas sužeistas paskendo Uralo upėje.
Pasirodo buvo visai ne taip. Tą pasaką sugalvojo rusai, kad nuslėpti čiapajeviečių gėdą. Naktį Čapajevo divizijos štabą netikėtai užpuolė baltagvardiečiai. Šis žmogus tiksliai nežino ar sargyba užmigo, ar ją kažkokiu būdu baltieji sugebėjo tyliai neutralizuoti, nes dalinys, kuriame kulkosvaidininkas tarnavo, buvo apsistojęs atokiau nuo štabo. Žodžiu, baltieji juos užpuolė miegančius ir visą štabą sudorojo. Niekas nežino, kas tada atsitiko Čapajevui ir kitiems jo štabo nariams.
Pora žodžių apie uzbekus, kurie gerokai skiriasi nuo kirgizų. Jų higieniniai įpročiai labai originalūs. Iš tų arykų šie žmonės semia vandenį ne tik buitiniams, bet ir virtuvės reikalams. Ten pat aryke jie skalbia drabužius, o neretai ir patys apsiplauna. Musulmonai nepripažįsta tualetinio popieriaus. Tualete jie apsiplauna kaire ranka, kuri laikoma nešvaria. Tuo tarpu dešine, švariąja ranka jie valgo, pavyzdžiui, plovą. Šaukštų čia niekas nevartoja.
Kartą pėsčias grįžau iš Taškento. Pakeliui pasitaikė didelės jų vestuvės. Į vestuves paprastai jie kviečia daug žmonių. Dažnai net atsitiktinius praeivius. Pakvietė ir mane. Atsidūriau kvailoje situacijoje, nes neturėjau nė menkiausios dovanėlės jaunavedžiams. Tačiau jie nuramino, jog tai menkniekis, pakaks, jeigu palinkėsiu jaunavedžiams laimės ir nusitempė. Ne, ne prie stalo, nes stalų jie nepripažįsta. Kieme ištiesti spalvingi kilimai. Kai kurie ant neaukštų pakylų, o kiti tiesiai ant žemės ir ant jų išdėliotos vaišės. Jie sėdi sukryžiavę kojas. Deja, aš šitaip sėdėti negalėjau, nes nepratus labai skauda kojas. Tradicinis jų patiekalas – plovas. Lietuvoje tokio skanaus plovo man neteko ragauti! Čia jis verdamas tik iš avienos. Kiaulienos jie nevalgo.
Nors ir davė indą rankoms nusiplauti, tačiau ranka semti plovo nesiryžau. Paėmiau gabalą jų baltos duonos (tokia panaši į blyną), jį sulenkiau ir tą„samtelį“ naudojau vietoj šaukšto. Teko ragauti ir vyno, nors jų tarpe mažai kas geria alkoholį. Vynuogių čia labai daug auginama. Namų kiemams jos suteikia malonų pavėsį. Vynuogės draikosi virš kiemo ant poros metrų aukštyje ištiestų vielų.
Muzika mums neįprasta. Labai ilgi pučiamieji mediniai vamzdžiai, skleidžiantys šaižius garsus, būgnai ir kažkos styginis instrumentas. Poromis jie nešoka. Daugiausia šoka vienos moterys. Šokiai labai plastiški. Visai ne tokie, kaip pas mus. Vėliau dalinyje man sakė, jog turtingi uzbekai vestuvėms išleidžia mažiausiai 20 tūkstančių rublių., neskaitant didelio kraičio, kuris nuotakos tėvams privalomas. Aplamai uzbekai labai išradingi, šiek tik primena žydus. Kai kurie isigudrina gauti iš kolūkio žemės ir augina arbūzus. Sako, jog iš hektaro surenka apie 25 tonas ir gauna už juos 25000 rublių.
Kaip jie tuos pinigus dalijasi su kolūkiu, nežinau. Priešingai kirgizams, uzbekai nebuvo klajokliai. Nuo seno jie užsiima žemdirbyste ir prekyba. Čia tipingas toks vaizdas: moterys kauptukais pureną žemę, o vyrai sėdi čaichanoje (9taip vadinasi jų arbatinės) ir geria arbatą arba prekiauja turguje. Didžiausią pajamų dalį Uzbekistanas gauna už medvilnę. Jos čia auginama labai daug.
Mums neįprastos jų laidotuvės. Numirėlį tą pačią dieną laidoja vien vyrai. Iškasa duobę į kurią nusileidžia žmogus ir joje iškapsto tokią nišą. Į šią nišą ir sodina numirėlį, įvyniotą į baltą drobulę. Jo veidą nukreipia į jų švento miesto Mekos pusę. Jų kapai atrodo labai nykiai. Vien kauburėliai ir skurdūs paminklėliai.
Be uzbekų čia yra Krymo totorių. Jie gyvena netolimame kaime. Rusų labai mažai. Aš nežinau, ar jiems čia klimatas netinka, ar kitos priežastys neleidžia apsigyventi.
Baigiu, nes jau reikia bėgti į šaudymo pratybas. Čia aš mokau šaudyti ne šoviniais, o speciliame stende. Nekantriai kluksiu tavo laiškų, kurie mane labai džiugina. Juos gavęs, tarsi sparnus įgyju! Sudiev, mieloji. Povilas
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
