Įdomiausia, kad paskutinę – Kūčių – dieną nebenorėjau nieko saldaus. Net kai aplinkiniai tyčia bandė mano pasiryžimą, pasijuokiau ir be jokio streso atsisakiau. Ramu. Jokių aistrų ar kaulų laužymo. Galiu gyventi be cukraus! Džiaugsmas dėl pergalės trenkė į smegenis endorfinų banga. Laisvės jausmas stipresnis net už šokoladą!
Sunkiausia buvo antrą ir trečią savaites. Kažko saldaus norisi, o Kalėdų dar nematyti. Buvo kelios silpnumo akimirkos, kai ranka jau tiesėsi į šokoladu aplietą šakotį. Darbe juo prie kavos vaišino nemokamai... Bet ir tąkart įsivaizdavau save prie Kalėdų stalo – laimingą ir nusiteikusią pasimėgauti. Buvo verta laukti tos akimirkos.
Kokia „kankinystės“ prasmė?
1. Įveikiau save. Vienas didžiausių mano priešų – tai aš pati. Kenkiu sau, kai tingiu, kai pasiduodu baimei.
Tingiu tarkyti namus, tempiu gumą vakarais, kad tik nenueičiau laiku miegoti, kai reikia dirbti, būtinai turiu kam nors paskambinti ar papasakoti vakar dienos įspūdžius. Dažnai pristingu entuziazmo ir drąsos, kai noriu apginti savo nuomonę. Visa tai yra tinginystė arba baimė imtis to, kas svarbu.
Šitos mažos susilaikymo pratybos rodo, kad galiu įveikti tinginį savyje. Įpročiai yra man pavaldūs, ne aš jiems.
Turbūt kitos mano pratybos bus daugiau klausytis ir mažiau kalbėti (plepėti galiu be perstojo!!!).
2. Gyvenau sveikiau. Vieną mėnesį valgiau sveikesnius desertus. Vaisius, varškę su trupučiu uogienės (visgi, šiek tiek cukraus neišvengiau), gėriau arbatą su medumi. Labai dažnai deserto apskritai atsisakydavau. Už šį mėnesį dėkingi mano dantys ir visas organizmas – cukrus neveltui vadinamas baltąja mirtimi.
3. Vienijausi su draugais ir vargšais. Didelė dalis mano bičiulių – katalikai. Laukėme Kalėdų kartu. Susitikdavom, melsdavomės, mąstydavom, kaip ir kodėl Dievas gimė, tapo žmogumi.
Nuolat matau vyresnius už save, kurie tiki ne vienerius metus. Matau, kaip pasninkaudami, melsdamiesi ir darydami gerus darbus žmonės tobulėja. Su jais vis labiau norisi leisti laiką, kalbėtis. Vis labiau noriu būti į juos panaši. Pasninkas – vienas iš būdų tai padaryti.
Be to, jausdama cukraus trūkumą, galėjau geriau suprasti, ką jaučia neturtingieji. Kai esu alkana, geriau galiu suprasti kitą tokį pat.
4. Geriau pažinau Dievą. Svarsčiau, ar rašyti šitą punktą. Jis man – vienas svarbiausių. Tačiau kai kam iš skaitytojų gali būti visai nesuprantamas.
Visgi parašysiu. Pabaigoje, kad tie, kuriems neįdomu, galėtų tiesiog praleisti.
Nežinau kito tikslo gyvenime, kaip tik geriau pažinti tą, kuris mane sukūrė, nuo kurio priklausau, kuris labiau nei kas kitas nori ir siekia mano laimės, kuris nori nuolat su manimi bendrauti.
Kai atsisakydavau skanumynų, daugiau dėmesio skyriau Dievui, jo troškimams ir sumanymams. Viduje klausiau, kas jam labiau patiktų. Sotumo malonumas kartais neleidžia pastebėti, kada elgiuosi pagal kūrėjo troškimus, kada jį skaudinu.
Po mėnesio pasninko jaučiu didesnę meilę. Dar negalėčiau, kaip Jėzus moko, gyvybės už draugus atiduoti, bet jau esu arčiau šio tikslo nei prieš mėnesį. Tai džiugina.
5. Laukiau Kalėdų. Gardūs patiekalai – dar viena priežastis laukti šventės! Jei kasdien valgyčiau tai, ką valgysiu per Kalėdas, tai kuo būtų ypatingi Kalėdų pietūs?
Po trisdešimt dienų be skanumynų šventė – dvigubai „skanesnė“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
