Mąsčiau, ką ne taip padariau, kodėl mums taip atsitiko. Tačiau kito kelio ir pasirinkimo neturėjau, kaip tik susikrauti lagaminus ir keliauti užsidirbti pinigų vaiko operacijai.
Teko dirbti ne tik dienom, bet ir naktim, kad uždirbčiau reikiamą sumą dukros klausos aparatui.
Palikusi vaikus motinai, iškeliavau svetur. Pasitiko Londonas nedraugiškai - lietus lijo lyg būtų kas su kibiru iš dangaus pylęs. Tačiau turėjau tik vieną viltį - likti ir dirbti. Kai įvykdėme savo pirmąją misiją, ir operaciją buvo atlikta, ėmiau galvoti: o kaip su dukros mokslu, kaip su ateitimi?
Graži mergaitė iš pažiūros, labai protinga. Kas bus toliau, ėmiau galvoti. Ir vieną dieną teko vėl krautis lagaminus - ir ne tik savo, bet visos šeimos.
Žodis „emigrantė“ skambėjo nekaip. Kartais tenka kentėti ir patyčias, kaip kažkada mokykloje. Neturiu aš čia nei superinio darbo, nei draugų, su kuriais būtų gera ir malonu gerti kavą. Bet turiu vieną tikslą - vaiką išleisti į gyvenimą kaip pilnavertį žmogų.
Nėra dienos, kad nepagalvočiau apie savo brangią tėvynę. Tenka ir ašarą nubraukti lenkiant sunkiai nugarą svetimoje šalyje. Turiu viltį ir tikiu kada nors sugrįžti į Lietuvą, kur viskas sava, kur teka sava Šešupė ir kur kalba sava. Nors žmonės pikti ir nemėto šypsenų be reikalo kaip čia, namai lieka namais. Jie – Lietuvoje. Aš gerbiu ir ilgiuosi jos, kokia ji bebūtų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
