Kaip ir visi vaikai, mes svajodavome susikurti laužą, SAVO laužą. Per jį pašokinėti, išsikepti bulvių. Suprantama, kad tai padaryti mieste buvo ganėtinai sudėtinga ir pavojinga. Taip sakant nebuvo laužų kūrenimo kultūros. Bet kai turi didelį norą ir negalvoji apie pavojus...
Jau kai žinodavai, kad artėja tas laikas, kai kursime ugnį, apimdavo didelis džiaugsmas ir jaudulys. Laužą kurdavome kitame kieme vakarais ir savaitgaliais arba „švenčių dienomis“ , nes ten, kaip dabar suprantu, buvo daugiau erdvės ir, kaip tada supratome, galėjome būti vėliau pastebėti, o kartais ir pagauti. Be to ir tėvai nematė. Tiksliau ne „be to“, o tai buvo labai svarbu.
Laužų kūrimui vadovavo vyresni berniukai. Jie tai darydavo dažniau už mus ir žinojo, kad tam reikia rimtai pasiruošti. Vieni turėdavo išrausti įdubą, kiti paruošti prakūroms lentelių. Atnešti laikraščių buvo mūsų, jaunesniųjų, pareiga. Kaip mes galėjome nepavesti vyresniųjų ir kartu iš namų paimti daug laikraščių, kad niekas nepastebėtų? Tai buvo sunkus ir atsakingas darbas.
Pamenu kartą, kol atnešiau tuos laikraščius, jie spėjo sušlapti nuo prakaito po mano „maike“ prie pilvo, o vėliau, juos perdėjus, ir prie nugaros, atsiradusio nuo jaudulio, didelio atsakomybės jausmo ir bėgimo. Greitai užkurdavome ugnį ir visi iš toliau stebėdavome degimo procesą. Po vieno suaugusiųjų pabarimo, vienas vyresnis berniukas pasiūlė nesėdėti prie laužo, o vaikščioti netoli jo ir į jį nežiūrėti, kad jei ką, mes būtume kaip ir ne prie ko. Kad suaugusieji neįtartų.
Malkoms šiek tiek apdegus, mes jas praskirdavome, įmesdavome bulves ir vėl užmesdavome tų pačių ir naujų lentelių nuo prekių dėžių. Ant lentelių, pagal galiojantį receptą, uždėdavome tolio, o jam šiek tiek įsidegus, kelis nedidelius lapus šiferio arba ant ugnies paguldydavome vieną didelį lapą. Tada tapdavome atsargūs ir atsitraukdavome laukti iškeptų bulvių. Kai šiferis įkaisdavo ir išskrisdavo, tai tapdavo signalu, kad bulves galima valgyti. Viską reikėdavo daryti labai greitai, nes skraidantis šiferis atkreipdavo suaugusiųjų dėmesį.
Tarp surastų ir statmenai pastatytų plytų ištiesdavome lentas, ant kurių atsisėsdavome ir vakarodavome. Labai gaila, kad miesto vakaronės negalėdavo tęstis ilgai, nes greitai jaunuosius turistus pakviesdavo arba parsivesdavo namo tėvai.
Bulvės būdavo pusžalės, o kartais dar ir gerokai sudegusiu paviršiumi arba smalos kvapo. Bet labai labai skanios. Aš iki vėlyvos paauglystės tikėjau, kad lauže keptos bulvės ir turi būti būtent tokios, kol kažkur kaime neparagavau tikrų, iškeptų, kurios kaip virtos, apskrudusios, tik su tikro dūmo kvapu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
