Dabar jau buvusią savo draugę sutikau labai netikėtai: mus tiesiog supažindino mūsų dukros, kurios mokosi toje pačioje mokykloje. Abi mergaitės gražiai draugavo, tad nusprendė ir mus, mamas, supažindinti. Esame panašaus amžiaus ir gyvename netoliese.
Viena pavakarę nusprendžiau paklausyti savo mergaitės ir pasikviesti jos draugės mamą į svečius. Ji pasirodė labai draugiška moteris, ir mes greitai susibičiuliavome. Buvo smagu turėti netoliese gyvenančią draugę.
Ilgainiui tapome su ja vos ne seserys: ir juokdavomės drauge, ir ašarėlę nubraukdavome. Pasitikėjau ja visiškai. Bet tai ir buvo mano didžiausia klaida.
Supažindinau ją ir su savo vyru, ir su jos vyru susipažinau. Bendraudavome labai šauniai šeimomis, net pagalvoti negalėjau apie kažką negero...
Viskas pasikeitė, kai jos vyras išvyko darbo reikalais. Tuomet pradėjo negrįžinėti namo ir mano vyras - iš pradžių tik grįždavo vėliau, o paskui – tik paryčiais. Teisindavosi, jog užtruko darbe, mat jo darbas būdavo pamainomis.
Bet vieną rytą užlėkusi atsigerti kavos ryte pas savo draugę, pamačiau, kad ten sėdi ir geria kavą mano vyras. Tiesa, ir tuomet neįtariau nieko bloga, tik pasiteiravau jo, kodėl tu po darbo užėjai ryte pas ją atsigerti kavos, bet ne namo? O manasis atsakė, jog pro šalį ėjo, tai trumpam užsuko. Mat esą draugės vyras skambino ir paprašė pažiūrėti, kodėl jos automobilis nevažiuoja.
Tuomet nusiraminau. Bet buvau naivuolė. Mano vyras pradėjo negrįžti namo dažnai, o ir mano drauge tuo pat metu kažkodėl nebūdavo namie ar nekeldavo telefono ragelio.
Kai vieną naktį mano vyras negrįžo namo, aš ryte iš karto nubėgau pas savo draugę, ir jos dukrelė pasakė, kad mama negrįžo visą naktį. Tada iš karto viską supratau, puoliau skambinti jai ir savajam, bet jie neatsakė.
Mano širdis iš karto pavirto tarsi į kraujuojančią žaizdą, negalėjau suprasti, kad tai vyksta iš tikro, norėjosi nubusti tarsi iš baisaus sapno! Man du brangūs žmonės padarė tai, kas būna serialuose. Mano protas tiesiog nesuvokė, jog tai tikra.
Aš laukiau grįžtant savo draugės jos bute, kad išgirsčiau viską iš jos lūpų, o ji, kai grįžo, tik išsidrėbė ant sofos ir pasakė: „Tavo vyras jautėsi vienišas, ką aš galėjau padaryti?“ Ir ta šypsena jos veide... Niekada to nepamiršiu. Nebejaučiau, ką darau, bet nesąmoningai puoliau ją: „Kaip tu tai galėjai? Kaip? Kai pasitikėjau tavimi tarsi savo seserimi!“ Norėjosi ją tiesiog sunaikinti, bet susitvardžiau.
Išeidama tik pasakiau, jog lazda turi du galus ir kad ji paminės mano žodį bei pajaus tą patį skausmą.
Su vyru mes vėliau išsiskyrėme, o veliau sužinojau, jog ir mano buvusioji draugė taip pat išsiskyrė su savo vyru.
Gyvenimas man davė didelę pamoką. Kad ir kokią, atrodytų, gerą draugę turi, reikia būti labai atsargiai. Jokiu žmogumi negalima visiškai pasitikėti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
