Bananai, kaip ir dabar, buvo sudėlioti kartotinėse dėžėse. Tik buvo vienas svarbus dalykas. Juos parduodavo tik po vieną ar porą kilogramų. Taip pat jie beveik visada būdavo žalios ar, kartais, pusžalės spalvos - nesunokę. Žali jie buvo tokie nevalgomi, kaip ir dabar. Net tuomečiai vaikai negalėjo jų valgyti žalių. Nebent atsikąsti, nes vis dėlto tai - bananas.
Taigi, atstovėjęs valandos, dviejų ar trijų valandų eilėje ir gavęs savo normą, dar turėjai laukti kol jie, namuose, įkišti tarp drabužių, sunoks. O nokdavo jie iki vienos, dviejų savaičių. Todėl nuo vaikystės esu atsivalgęs žalių, nesunokusių bananų.
Savaitės buvo nesuvokiamas laiko tarpas. Tuo tarpu tose eilėse visada kantriai, be zyzimų, su mamomis stovėdavo ir vaikai. Juk parduodavo bananus. Priekyje su tėvais stovintys draugai ir draugės atsisukdavo atgal ir laimingu veidu žiūrėdavo į eilės galą, kurioje būdavai tu. Todėl žmonės, kuriems atstovėjus eilėje, likdavo tik sutrinti bananai, bandydavo atsirinkti mažiausiai pažeistus ir juos, tokius, vis vien pirkdavo. Bet tokie bananai ir buvo skaniausi, nes buvo geltoniausi ir juos galėjai iš karto bandyti valgyti.
Dabar atrodo, kad daržovių parduotuvėje, esančioje Naugarduko g. pradžioje, bananus „išmesdavo“ rečiau, nei esančioje Algirdo ir J.Pševalskio (dabar A.Vivulskio) gatvių sankryžoje ar J.Basanavičiaus gatvėje, pradžioje esančioje parduotuvėje. Gal taip atrodo todėl, kad ta parduotuvė buvo „mūsų“, tai yra arčiausia.
Kartą, mamai mane paėmus iš darželio, mes pasukome į priešingą nei namai pusę. Ėjome prie Algirdo ir J.Pšvevalskio (dabar A.Vivulskio) gatvių sankryžos. Nes toje pusėje buvo daržovių parduotuvė (taip vadinome vaisių, sulčių, daržovių ir konservų iš jų parduotuves), o prie jos vingiavo eilė.
Pardavinėjo bananus. Ir nors pardavėja šaukė: „Ženščina nestanovites v očered, vsem ne chvatit“, mes su mama stojome į eilę. Stovėjome, matyt, ilgai. Bet tai buvo bananų eilė, vien į kurią patekti jau buvo laimė. Ir galite įsivaizduoti – paskutinius bananus nupirko mums prieš pat nosį. Va, taip tiesiog taip – paskutinius kelis sutrintus pusžalius bananus pasvėrė ir atidavė ne man. Buvo liūdna, ir joks mamos pasiūlytas obuolys negalėjo numalšinti liūdesio.
Jau po kelių metų, žiūrėdamas žinias vis matydavau, kad ten pasakoja apie Tarybų Sąjungai draugiškas tautas, gyvenančias Afrikoje ir kituose daugiau ar mažiau draugiškuose žemynuose, ir apie mūsų „didžiosios valstybės“ taip pat draugišką pagalbą toms valstybėms. Matydavau, kaip laivai Afrikoje iškrauna prekes, traktorius ir dovanas negriukams. Ir niekaip negalėdavau suprasti, kodėl tiems laivams parplaukiant atgal, draugiški afrikiečiai negali pakrauti draugiškos sąjungos vaikams bananų. Tuo labiau, kad suaugę sakydavo, kad pas juos bananų tiek pat daug, kaip pas mus obuolių.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
