Gyvenome prie pat tenykštės „Komunaro“ gamyklos. Berniukams tai buvo ne tik visur besimėtančių detalių rojus. Iš toli pro langus galėjai matyti stakles. Šiek tiek palypėjęs, atsistojęs ant „Desnos“ ar „Minsko“ bagažinės, ar pakeltas draugų, galėjai stebėti darbininkų darbą prie staklių; žaliavų atvežimą, tekinimą ir detalių išvežimą, pietų metą, pagaliau sargų darbą.
Teritorija buvo saugoma. Pamenu, vienais metais vienas gamyklos sargas, pats mums sukėlė ypatingą susidomėjimą juo.
Kažkas iš kiemo draugų skubėdamas atlėkė į kiemą su dviračiu, staigiai jį sustabdė ir pasiūlė važiuoti pasižiūrėti linksmybės. Po kelių akimirkų keli ant dviračių, o keli bėgte paskui juos ar ant bagažnikų, jau skuodė link „Komunaro“.
Likus kokiai 50 metrų, draugas, pakvietęs mus pažiūrėti pramogos, liepė pasirinkti akmenukų. Didelių liepė neimti, paslaptingai tarstelėjo, kad užteks ir mažesnių. Taip prisirinkę akmenukų, prilėkėm prie didelių geležinių gamyklos vartų Šaltinių gatvės pradžioje.
Buvo vasaros vakaras. Drąsuolis, mus pakvietęs, metė akmenuką į didelius geležinius gamyklos vartus. Nieko neatsitiko. Tada jis iš eilės paleido kelis akmenukus. Ir staiga iš už vartų pasigirdo keiksmažodžiai ir atsidarius šalia vartų esančioms durims, pro jas išbėgo piktas dėdė. Tai buvo sargas.
Gerai, kad mes buvome ne prie pat vartų. Kaip mes smagiai nuo jo bėgome ir važiavome dviračiais. Niekam nieko nereikėjo atskirai aiškinti, kame čia malonumas. Dėdė-sargas, kaip supratome, budėdavo kas kelintą dieną. Nustatyti jo budėjimo laiką buvo nesunku. Jei privažiavus su dviračiu prie vartų ir paleidus kelis akmenukus niekas neatsiliepdavo, tai reikšdavo, kad mūsų dėdė nedirba. Tad pramoga tuo ir baigdavosi. Ir atvirkščiai, jei jis atsiliepdavo, tai būdavo sukviečiama didesnė kompanija, kad visiems drauge, nenutrūkstamai, taip pat, žinoma, ir pačiam sargui dalyvaujant, būtų smagiau.
Kuo mūsų daugiau, tuo visiems smagiau. Užtekdavo kažkam atvažiuoti dviračiu į kiemą ir sušukti: „Komunare“ tas nervuotas dziacka budi“ ir visi jau lėkdavo ten. Pakeliui pasirinkdavome linksminamųjų.
Stebino štai kas. Nesuprantu, kaip jam visa tai neatsibosdavo? Galėdavai kas dešimt minučių privažiuoti prie vartų ir, tau kartojant tuos pačius veiksmus, dėdė nenuilsdamas darė tą patį savo darbą, lyg tai jam vyktų pirmą kartą jo gyvenime, o jis kovotų su kokia rokerių gauja. Viskas atrodydavo taip, kad kiekvienas kartas jam buvo labai naujas ir netikėtas. Na, taip pat kaip ir mums.
Kartą, kaip visada visai netyčia, besivažinėdami po savo rajoną dviračiais, atsitiktinai sustojome netoli vartų pailsėti. Pro vartus išbėgo mūsų mėgiamas dėdė ir kažką ant mūsų pašaukė. Kitą kartą jau specialiai nutarėme pakartoti eksperimentą ir surinkę dvigubai daugiau bendraminčių, garsiai privažiavome dviračiais jau šiek tiek arčiau prie vartų.
Rezultatas tas pats – sargas išbėga ir sąžiningai atidirba savo rolę. O mes „nesuprantame“ – kas čia dabar vyksta ir „kuo mes nusikaltome“.
Taip buvo kelis kartus. Mums nebereikėjo mėtyti į vartus akmenukų ar kaštonų, rezultatas buvo pasiektas taikiu būdu. Ir kaip mums buvo liūdna, kai kelis kartus niekas neišėjo mūsų vaikyti. Labai noriu tikėti, kad ne tik mums jo trūko, bet ir jis kada nors trumpam buvo mus prisiminęs.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
