Darbas Vokietijoje buvo nesunkus. Reikėjo prižiūrėti sunkiai vaikščiojančią 84 metų senutę. Mes su ja dviese gyvenome atskirame bute. Kitą dieną po atvykimo sužinojau, kad dirbti papuoliau į žydų šeimą. Iš pradžių pasidarė šiek tiek nejauku. Nes esu girdėjusi įvairių nuomonių apie žydų kilmės žmonės. Ir kaip džiaugiuosi, kad visos tos nesąmonės nepasitvirtino. Pasirodo, jie yra be galo mandagūs ir tolerantiški. Niekas nesiruošė apgaudinėti ir tyčiotis. Pati močiutė 40 metų pradirbo gydytoja ir su ja buvo be galo įdomu bendrauti. Daug iš jos pasimokiau - pradedant maisto gaminimu, baigiant požiūriu į gyvenimą.
Kas labiausiai įstrigo ir patiko, tai žydų meilė savo šeimai. Jie taip gražiai rūpinasi vieni kitais. Nuolat skambina, palaiko, padeda patarimais ir pinigais. Kaip gaila, kad mes, lietuviai, nemokame taip gyventi. Viskas, ką mes mokame, tai tik pavydėti, konkuruoti, skaudinti ir skųstis dėmesio reikalaujančiais pagyvenusiais tėvais bei artimaisiais. Po trijų mėnesių grįžau namo šiek tiek apsiraminusi. Kadangi vyras neišėjo ir liko gyventi šeimoje, nutariau kol kas nieko nekeisti leisdama sūnui užaugti pilnoje šeimoje. Bet nepasitikėjimas ir išdavystės skausmas niekur taip ir nedingo. Jis tyliai graužia iš vidaus. Labai pykstu ant vyro už tai. Jis gi žinojo, kiek vargo man teko patirti gyvenime ir vis tiek nepasigailėjo nuskriausdamas neištikimybe ir išduodamas mūsų meilę. O kad ruošiuosi palikti vyrą užaugus sūnui, manau, yra teisingas sprendimas. Nejaugi turiu su juo gyventi iki senatvės be meilės tik todėl, kad jam yra patogu šalia manęs? Galbūt aš klystu ir darau netinkamas išvadas, dėl kurių vėliau gailėsiuosi. Bet kitaip negaliu. Suakmenėjusi širdis nenori blaiviai mąstyti. Štai, vyrai, kaip jūsų išdavystės pakeičia dorų moterų likimus. Taip ir norisi apkeikti jus viešai, bet gerai, kad išsilavinimas to neleidžia..
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
