Aš pakraupau. Ar mes tokie turtingi, kad galime taip mėtyti pinigus. Juk yra tiek žmonių, neįgaliųjų, kuriems reikia pagalbos, bet jų niekas nemato. Motinų su mažais vaikais, kurios neturi, ką vaikui valgyti duoti.
O kai paklausai, kas gauna socialinius būstus... Dažnai tai žmonės, kurie paverčia landynėmis ar net nuomoja juos kitiems. O žmonės, kuriems iš tikrųjų reikia būsto, stovi eilėse visą gyvenimą ir negauna ar nesulaukia savo eilės.
Taip atsitiko ir man. Aš nuo vaikystės neįgalus, gyvenau kaime, bet labai nenorėjau būti priklausomas nuo kitų ir tuo labiau – būti socialiai remtinu. Tad išėjau į Vilnių laimės ieškoti. Dirbu jau 8 metus sostinėje, tik bėda, kad neturiu, kur gyventi: nuomojuosi kambarius pas močiutes, diedukus.
Ir kai sugalvojau paprašyti socialinio būsto, man pareiškė, kad teks laukti 20 ar net daugiau metų ir tai – galiu tikėtis būsto tik ten, kur esu registruotas. Atrodo dirbi sąžiningai, moki mokesčius ir iki pilnos laimes reikėtų nors mažo kambariuko sau, kad gyventum savarankiškai. Ar daug prašau?
Bet, matyt, mūsų valstybė padeda tik pijokams, jie mūsų šalyje labai nuskriausti, vargšai, jie nusipelnė pagalbos ir dėmesio. Žinoma, viltis yra, kad atsiras gerų žmonių, kurie padės su būstu, nes tik žmonėmis dar tikiu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
