Nemanau, kad padidėjęs visuomenės sergamumas yra kažkaip labai susijęs vien tik su tarša dėl padidėjusio automobilių skaičiaus. Sovietinių laikų pramonė, kuri negailestingai teršė aplinka, po nepriklausomybės paskelbimo nuėjo į nebūtį. Šiandien statomos įmonės dažniausiai atitinka europinius standartus ir ypatingai gamtos neteršia.
Pagrindiniai šių dienų mūsų taršos šaltiniai – maisto pramonės įmonių ir fermerių produkcija. Tiesiog stebina Lietuvos maisto pramonės produktuose, kaip niekur kitur Vakaruose, esanti cheminių priedų gausa, nors tai būtų ir paprasčiausias maisto gaminys. Pavyzdžiui, netgi sūdydami paprasčiausią silkę gamintojai neapsieina be cheminių maisto priedų. Ką jau bekalbėti apie pyragus, kuriose yra net po keliolika cheminių priedų. Skamba kaip anekdotas, kuomet pyrage, pavadintame „Sveikuolių pyragas“ buvo naudojama 23 cheminiai priedai. Tik spaudžiamas visuomenės, gamintojas jį pervadino į „Pyragas su spanguolėmis“.
Niekaip negalima suprasti, kodėl aukščiausios kokybės dešros, kurios turi būti gaminamos iš aukščiausios kokybės mėsos, yra prifarširuotos cheminių priedų, kurie vienaip ar kitaip yra kenksmingi sveikatai, arba jų neigiamas poveikis sveikatai dar nėra iki galo ištirtas. Juk mūsų protėvių gaminamos dešros buvo be jokių cheminių priedų ir išsilaikydavo nesugesdamos mėnesiais.
Daugumoje maisto produktų gamybos metu natūralūs produktai, taupumo sumetimais, pakeičiami įvairiais pakaitalais, ir, kad produktai nesugestų, yra naudojama daugybė cheminių priedų. Tokie priedai yra naudojami dar ir tam, kad tokie produktai jų pagalba taptų panašūs į pagamintus iš natūralių produktų.
Gydytojai pataria ne maišyti prieš vartojimą įvairių vaisių, uogų ir daržovių sultis, o gerti jas atskirai, kadangi visiškai nėra žinoma, kokios kenksmingos medžiagos susidaro joms sąveikaujant tarpusavyje. Tiriamas buvo tik tiesioginis cheminių maisto priedų poveikis žmogaus organizmui. Kokie kenksmingi žmogaus organizmui junginiai susidaro šių priedų sąveikos su įvairiais maisto produktais ir šių medžiagų, esančių produkte, tarpusavyje metu, manau, šiandien tikrai niekas negali pasakyti.
Susidarė tiesiog komiška situacija, kuomet cheminių priedų naudojimas maisto pramonėje tapo tarsi epidemija. Kartais jie įmonėse naudojami tik todėl, kad juos naudoja jų konkurentai. Netgi produktų, pažymėtų šalies kulinarinio paveldo ženklu, etiketėse puikuojasi visa plejada cheminių maisto priedų. Visas šitas Lietuvos gamintojų maisto farširavimas cheminėmis priemonėmis yra susijęs tik su didesnio pelno siekimu. Juk tokie maisto produktai negesdami lentynose gali gulėti mėnesiais ir per tą laiką pirkėjai juos tikrai nuperka.
Todėl gamintojai praktiškai neturi jokių nuostolių, tačiau su tokia savo produkcija jie tiesiog nuodija Lietuvos piliečius.Bet juk mūsų šalis – tai ne Rusija ar Amerika, kur nuo krašto iki krašto tūkstančiai kilometrų ir produktas nuo gamintojo iki pardavėjo gali keliauti mėnesiais. Lietuvoje gamintojas nuo prekybos taškų nutolęs vos keletą valandų kelio automobiliu, ir produktas juos labai greitai pasiekia. Todėl tokioje situacijoje vartoti cheminius priedus, kurie kenkia sveikatai, yra neleistina.
Neseniai Seime vyko diskusija dėl draudimo maisto produktų gamyboje naudoti cheminius priedus. Manau, kad draudimas nėra visai teisingas kelias. Reikia maisto produktų gamintojui ne drausti, o leisti pasirinkti. Turi būti įvestas papildomas mokestis, pavadinčiau jį sveikatos solidarumo mokesčiu, maisto pramonės įmonėms, naudojančioms nenatūralius cheminius priedus ir GMO. Tas mokestis būtų kažkokia dalis nuo įmonės galutinio pelno, gauto pardavus tokius maisto produktus Lietuvoje, ir būtų skiriamas tik Lietuvos piliečių medicinos pagalbos gerinimui.
Gamintojui turi būti suteikta galimybė pasirinkti, kas jam naudingiau: ar naudoti nenatūralius, cheminius priedus maisto produktų gamyboje ir mokėti dalį nuo įmonės pelno valstybei, taip vadinamą sveikatos solidarumo mokestį, kuris turėtų būtų nukreipiamas tik medicinos tikslams, gydytojų atlyginimams kelti, papildomiems gydytojų etatams, ligoninėms, jų aprūpinimui naujausia gydomąja ir diagnostikos technika, medikamentais, ar visiškai atsisakyti naudoti cheminius priedus produktams, gaminamiems vietinei rinkai.
Aišku, sutrumpėjus maisto produktų vartojimo periodui, gamintojams ir pardavėjams reikės pradėti planuoti jų užvežimo į parduotuves terminus ir kiekius. Galbūt tokie produktai pasidarys kažkiek brangesni, tačiau jų neigiamas poveikis piliečių sveikatai bus maksimaliai eliminuotas.
Tokiu būdu, įmonės, naudodamos cheminius priedus ir mokėdamos šį mokestį, solidariai pasidalintų su valstybe atsakomybe už jų pačių sugadintą Lietuvos piliečių sveikatą, o vartotojui galų gale atsirastų galimybė pasirinkti: ar pirkti maisto produktą, prikimštą chemijos, ar galbūt truputį brangesnį, bet be jos.
Tokią pat solidarumo naštą turėtų nešti ir šiandieniniai ūkininkai, naudojantys iš trečiųjų šalių nežinomos sudėties ir poveikio žmogaus organizmui chemines priemones, kurios išlieka augaluose ir jų sėklose ir kenkia piliečių sveikatai bei prekybos įmonės, įvežančios į Lietuvą maisto produktus su cheminiais priedais ir GMO. Taigi kol kas valstybė viena pati paliekama spręsti visuomenės sveikatos problemas, kurias didžiąja dalimi sukelia begalinis šalies maisto produktų gamintojų ir pardavėjų pelno troškimas.
Manau, Lietuvos medikai ir sanitarijos specialistai pajėgūs paruošti cheminių priedų, labiausiai kenkiančių piliečių sveikatai, sąrašą, o Seimo nariai, kuriems dar kažkiek svarbi jų rinkėjų sveikata, galėtų teikti panašaus turinio įstatymo projektą, kad būtų išspręsta ši problema.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
