Pirmiausia verta atkreipti dėmesį į tai, kaip išverstas filmo pavadinimas. Tie, kurie nežino pavadinimų vertimo specifikos ir dažnai piktu žodžiu pamini gudročius, pakeičiančius ne tik kelis žodžius, bet ir pačią pavadinimo prasmę, siūlau nusiraminti. Kiekvieno filmo pavadinimas yra išverčiamas (o gal geriau sakyti - interpretuojamas?) taip, kad geriausiai atspindėtų šalies realijas ir gyventojų savimonę. Pažiūrėkime į tai iš šviesiosios pusės: juk kuo labiau pakeistas pavadinimas, tuo geriau jis atspindi mūsų pačių mąstyseną.
Angliškas filmo „Jausmų galia“ pavadinimas yra kur kas ilgesnis – „Eternal Sunshine of the Spotless Mind“. Akivaizdu, kad gražiai išversti pažodžiui nepavyktų, nors kiekvienas žodis atskirai lengvai suprantamas. Dėl to ir džiaugiuosi filmo vertėjo sprendimu nesusukti žiūrovui galvos – iškart pasinerkime į jausmus.
Manau, ne vienas iš mūsų, išgirdęs Jimo Carrey pavardę, tikisi lengvo turinio amerikietiško filmelio, kupino juokelių ir kvailokų veido mimikų. Nuomonė gali iškart pasikeisti atkreipus dėmesį į tolimesnį aktorių sąrašą: Kate Winslet, Elijah Woodas, Kirsten Dunst. Noriu pasidžiaugti, kad šis gana keistas ir skandinaviškus primenantis filmas padėjo man užmiršti visus briusus visagalius ir naminių gyvunėlių detektyvus.
J.Carrey yra puikus aktorius, galintis ne tik prajuokinti, bet ir priversti pasijusti nejaukiai, prikaustyti dėmesį ne daugžodžiavimu, o emocijų kaita. Trumpai sakant, šiame filme rodomi dviejų žmonių, negalinčių gyventi nei kartu, nei atskirai, santykiai. Teks prisipažinti, kad nenoriu pasakoti siužeto ir pati mėgstu žiūrėti filmus jo neskaičiusi. Verčiau aprašysiu pagrindinę mintį, kilusią stebint tai, kaip žmonės bando vienas kitą ištrinti iš savo atminties, tačiau galų gale vėl susiduria akis į akį su savo jausmais.
Dar XIX a. pabaigoje Sigmundas Freudas aprašė iki tol nenagrinėtą vardų, citatų užsienio kalba ar vaikystės prisiminimų užmiršimą. Jis teigia, kad mūsų galvose dedasi sudėtingi, tačiau nepastebimi procesai, dėl kurių vienu ar kitu atveju galime laikinai prarasti atmintį ir dėl to patekti į nemalonią situaciją. Trumpai tariant, jo išsakoma idėja yra ta, kad mes pasąmoningai užblokuojame tai, kas savaime mums nekelia blogų emocijų, tačiau netiesioginiais ryšiais yra susiję su nemaloniais prisiminimais.
Filme „Jausmų galia“ nėra kalbama apie nesąmoningą užmiršimą – čia atskleidžiama gyvenimo drama, kai žmonės sąmoningai nori tikrąją to žodžio prasme kažką ištrinti iš atminties ir, norėdami tai pasiekti, imasi konkrečių veiksmų. Iš pradžių gali pasirodyti, kad šie du – pasąmoningas ir sąmoningas – veiksmai nėra susiję, tačiau viskas nėra taip paprasta. Vienoje scenoje pagrindinis veikėjas, jau pradėjus trinti jo atmintį, nebenori tęsti proceso ir savo mylimąją bando paslėpti prisiminimuose, kuriuose jos neturėtų būti – ten, kur jos realiame gyvenime ir nebuvo. Taip jis sukuria suklastotus prisiminimus.
Ką tai turi bendro su S.Freudo teorija? Mano nuomone, čia prisiminimai suklastojami lygiai tokiu pačiu principu, kaip mes juos suklastojame ir prisimename klaidingai norėdami išvengti nemalonių minčių apie tai, kas kažkada mus privertė jausti liūdesį.
Baigdama noriu paminėti dar vieną smulkmeną, kuri mane privertė atmintyje dar ne kartą šį filmą peržiūrėti iš naujo. Vaikinas ir mergina, vienas kitu susižavėję iš pirmo žvilgsnio ir ėmę gyventi kartu, nesusituokia. Jie, kaip dabar dažnai sakoma, gyvena susimetę, o santykiams apkartus, mergina susirenka daiktus ir sau už nugaros užtrenkia duris. Prasta iš manęs būtų moralistė, tačiau vis tiek norisi pastebėti, kad tie, kurie savo meilę išreiškia ne tik dalindamiesi bendru būstu, bet ir vestuvių ceremonija, daug dažniau yra linkę problemas spręsti, o ne bėgti nuo jų.
P.S. Šį filmą siūlau išgerti su kvapnia imbierų arba, pagardinta citrina ir medumi. Jausmingo visiems vakaro.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
