Pati esu kraujo donorė, neatlygintinai aukojusi 49 kartus. Šiemet bus jau dešimt metų, kai tai darau. Mano tėvas ir šviesaus atminimo močiutė sovietmečiu taip pat buvo aktyvūs neatlygintini donorai.
Pagal Lietuvos Respublikos Kraujo donorystės įstatymą, kraujo paaukojusi kelias dešimtis kartų, turėjau teisę gauti donoro žymūno, vėliau – garbės donoro vardą. Kraujo donorystės centras, kuriame aukojamas kraujas, turi teisę rašyti teikimą sveikatos apsaugos ministrui, kad donorui būtų suteiktas vardas ar titulas, nesvarbu, kaip pavadintum. Ir tik tuomet, kai donorui jau suteiktas garbės vardas ir kai jis aktyvia donoryste ir šios veiklos sklaida užsiima ne mažiau kaip 10 metų, o kraujo neatlygintinai paaukojo 40 kartų, gali tikėtis, kad jam bus paskirta valstybinė II laipsnio pensija.
Pagal įstatymą, teoriškai jau esu užsitarnavusi garbingą pensiją, nors pagal amžių man iki jos dar toli. Ir štai paradoksas – iki šiol neturiu nei titulų, nei „kraujo“ pensijos, o mano aukoti 26 kartai įrašyti tik donoro knygelėje ir neužfiksuoti bendroje donorų duomenų bazėje. Joje yra informacija tik apie 23 kartus, kai aukojau kraujo. Jūs pasakysite – negali būti, o kur visi kiti aukojimai dingo? Man sako, kad jie nedingo, jei su savimi turiu savo donoro knygelę. Bet tai manęs nė kiek nenuramina.
Mano istorija būtų juokinga, jei nebūtų graudi. Nuo 2004 iki 2008 metų kraują aukojau Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filiale - mane ten pažinojo, gerbė, džiaugėsi, kai ateidavau paaukoti kraujo. Šiandien šito nepasakočiau, jei ne nelemtas sutapimas – pastarąjį kartą į minėtą centrą atėjau ir pasijutau nelaukiama. Po to, kai pagiringas gydytojas vos ne jėga mane išstūmė iš kabineto dėl, anot jo, neteisingai užpildytos donoro anketos, negalėjau sulaikyti ašarų. Pasižadėjau niekada į šį centrą nebekelti kojos.
Ir nekėliau, nes tuometinio sveikatos apsaugos ministro sprendimu Klaipėdoje atsirado antras donorystės centras – UAB Kraujo donorystės centras (Kauno filialas Klaipėdoje). Gal klaipėdiečiai pamena, kad tuomet buvo siekta Nacionalinį kraujo centrą sunaikinti, o turtą perduoti UAB. Kilus sąmyšiui, Nacionalinį kraujo centrą pavyko atkovoti, o UAB teko ieškotis naujų patalpų. Į jas, beje, tada perbėgo beveik 100 procentų senojo centro darbuotojų, o nacionaliniame įsikūrė nauji. Pas tuos naujus ir patekau.
Vėliau sėkmingai savo kraują aukojau jau UAB, pas žmones, kurie per daug metų tapo gerais pažįstamais. Ir vėlgi nelemtas sutapimas – UAB savininką panardino ir nuskandino skandalai dėl svetur pardavinėjamo lietuviško donorų kraujo. Ir štai 2013 metų pradžioje UAB uždarė, tiksliau sunaikino. Darbuotojams iki šiol nesumokėti atlyginimai, velkasi tūkstantinės skolos. O neatlygintinų donorų kortelės su įrašais apie donacijas dūla kažkur rūsiuose. Šimto, o gal kelių ar daugiau šimtų nuolatinių donorų duomenų nespėta įtraukti į bendrą kompiuterinę sistemą, kuri esą tuo metu dar tik kūrėsi. Ir niekam šiandien neįdomu, kas su tais duomenimis ir donorais atsitiko.
Aš, nurijusi išdidumą, beveik po penkerių metų grįžau į Nacionalinį kraujo centrą. Apsidžiaugiau pamačiusi ten seniai pažįstamus darbuotojus, kurie, beje, taip pat buvo priversti grįžti, kai bankrutavo UAB. Ir nesvarbu, kad tiek metų šiame centre buvau nepageidaujama.
Ir ką jūs manote? Sugrįžusi į Nacionalinį kraujo centrą Klaipėdoje tik todėl, kad šalia nėra kito, gal tik Šiauliuose, o gal ir dar toliau, nesijaučiu gerai. Nes nelabai tikiu, jog šis centras pasirūpins, kad kito centro, tai yra svetimi, donorai būtų atrasti, pakviesti, būtų pakeltos jų bylos ir duomenys būtų įtraukti į duomenų bazę. Mat jiems užtenka „savų“ donorų. Ir, kita vertus, kam tie rūpesčiai?
Būdama raštinga turbūt turėčiau kreiptis į Seimo narius ar Sveikatos apsaugos ministerijos valdininkus. Bet, patikėkit, nenoriu. Ne dėl to, kad valdininkai nieko nedaro. Gal jie net nežino, kad uostamiestyje yra tiek nereikalingų donorų ir kažin kiek šimtų jų aukoto kraujo prarastų įrašų? Apmaudu dėl to, kad ir šiandien tebegaji klišė – „mūsų“ donorai ir „ne mūsų“.
Taigi, gerbiami valdžios atstovai, pamąstykite, ar tikrai mūsų kilnūs neatlygintini donorai nėra verti sulaukti daugiau jūsų dėmesio ir pagarbos? Ar kas suskaičiavo Lietuvoje, kiek yra žmonių, davusių kraujo 40, 50 ar daugiau kartų? Ir keliems jūs skyrėte įstatymu reglamentuotas ir užtarnautas išimtines teises? Ir galiausiai kuriems galams egzistuoja įstatymas, tarsi turintis ginti šventą misiją ir ją vykdančius žmones?Jame nė žodžiu neužsimenama, kad paaukotas kraujas, tiksliau įrašas apie tai, automatiškai turėtų būti įtraukta į visuotinę duomenų sistemą.
Ir pabaigoje: save laikau tik puse donoro. Juk jei pamesiu savo donoro pažymėjimą aptrintais kraštais, niekam net neįrodysiu, kad esu prisiekusi donorė pensininkė su stažu, bent jau Klaipėdoje – tai tikrai...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
