Nereikia to daryti – sakau tiems, kas nesusilaikė ir pratrūko, nesmerkime ir neteiskime, tam yra aukštesnės jėgos, kurioms esame visi pavaldūs, padėkime suvokti klaidas ir duokime ranką atsitiesti. Ne toks mano tikslas buvo, kai vakar parašiau savo straipsnį.
Šimtai komentarų patvirtino, jog esame draugai, ir gerbiame, mylime arba bent jau taikiai toleruojame vieni kitus. Tai tik dar kartą pabrėžia mūsų brandą ir duoda jėgų, nepaisant visko, išdidžiai pakelta galva žengti pirmyn drauge.
Asmeniškai aš esu rami ir darau tai drąsiai, tikrai ne dėl to, kaip sako kai kurie mano giminaičiai, tapau antilenkiška ir man gėda dėl mano šaknų, o dabar tai žygiuosiu su trispalve...
Ne, mieli žmonės, laikausi neutraliteto, esu kas esu, gimiau ir būsiu lenkė, visi tai žino, bet netoleruosiu agresijos ir nesantaikos tarp dviejų man artimų tautų. Šis mano tautiečių posakis tik dar kartą pabrėžia tai, apie ką seniai įtariau: žmonės labai siaurai supranta žodį „patriotas“. Mūsų teisinėje valstybėje kiekvienas gali tokiu tapti, joks įstatymas to nedraudžia, bet ar visi jį suprantame? Ar tikrai mylime savo šalį, ar tikrai linkime jai gero? Ar tikrai turime viziją, kaip jeigu ne sukurti kažką naujo, tai bent jau nesugriauti to, ką turime šiandien?
Po šio ir ankstesnio mano parašyto straipsnio kažin ar galėjo manyje apsiversti tai, ką man įskiepijo mane auklėjusi močiutė, su kurią praleidau didesnę dalį savo vaikystės. Šiandien mano artimiausio žmogaus nebėra, bet kone kiekvieną gražų rytą mano pirma daina prasideda žodžiais apie Vilniją. Tos dainos manyje nemiršta, moku gal 10, o gal daugiau tokių dainų ir laikau jas savo širdyje. Šiandien mano vaikai dar per maži, bet irgi jas dainuos, kaip ir mokės kalbą, kurią kalbėjo mano protėviai.
Širdyje gyvena ir kitas senolės prisiminimas, kai Antano Smetonos laikais tėvų namuose gyveno mokytoja, o laikai buvo tokie geri, kokių jai vėliau neteko matyti: visi turėjo batus, buvo sotūs ir patenkinti, turėjo galimybę mokytis. Gal kiek papurkštavo kelis kartus, kad prosenelio (tėvo) pavardę sulietuvino tuometinė valdžia, bet būgštavimas buvo paverstas juokais.
Su dideliu susidomėjimu klausiau pasakojimų apie tai, kaip Šilutėje, kur lankėsi lietuvių kalbos kursuose, senolė matė tokius gražius ir švarius namelius, gausybę gėlių. Tad susidarė nuomonė, jog lietuviai iš tikrųjų labai tvarkinga, darbšti ir disciplinuota tauta. Bendraudama su senole, kuri baigė vos 4 klases, man susidarė įspūdis, kad tokios mintys atsiranda tik tada, kai suvoki, jog tikra išmintis gyvena ten, kur yra santarvė, taika, draugystė ir tarpusavio supratimas.
Taip pat didžiuojuosi tuo, kad mano senelė buvo tikra patriotė, dėkinga visiems, kurių dėka moku savo gimtąją kalbą taip, kad susikalbėčiau su Lenkijos piliečiais, o reikalui esant, ir susirašyčiau be didesnių kliūčių. Ačiū visiems lenkams, kurie padėjo man gauti išsilavinimą Lenkijoje ir visiems tiems, kas padėjo nepalūžti tada, kai baigiau mokyklą ir tik gestų kalba galėjau susikalbėti nežinodama savo valstybinės kalbos, o pirmiausia dėkinga už tai savo vyrui, kuris, beje, būdamas lietuvis, kasdien automobilyje klausosi „Znad Wilii“ ir nesmerkia nei vienų, nei kitų.
Jeigu kai kurių žmonių patriotiškumas pasireiškia tik tuo, kad dairosi, kas garsiau skanduoja, „Wilno nasze (Vilnius mūsų)“ ir iškabina lenteles, kurių ne visada sugeba perskaityti, tada aš nesu patriotė. Taip pat ko gero nesu patriotė kai kurių mano pažįstamų ir kolegų lenkų akyse, nes, pasak kai kurių, man gėda dėl savo lenkų kilmės ir šaknų, nors to niekada nesu nei sakiusi, nei rašiusi, nei savo veiksmais to įrodžiusi.
Nes kritika V.Tomaševskio politikai dar nėra garantas to, kad praradau kaip kokią nekaltybę savo patriotizmą. Tikriausiai matuojant tokių pasisakiusių mato vienetais, nesu patriotė ir todėl, kad galvoju kitaip ir drįstu apie tai pasakyti garsiai. Arba pasakau garsiai tai, ką galvoju.
Pasakysiu dar daugiau, nepaisant to, kad mane sumals po visko į miltus: vis tiek nenustosiu sakius, kad lenkai ir lietuviai – tai tarsi du susiginčiję draugai, kurie šiandien lengvai, bet ne amžiams susipyko, bet anksčiau ar vėliau sugrįš ir atleis vieni kietiems už esamas ir buvusias skriaudas. Tai ryšys, kuris formavosi šimtmečiais. Ne V.Tomaševskis sukūrė šią nuostabią įvairiakalbę šalį su jos darbščiais ir šiltais gyventojais, ne jam mus sugriauti bus lemta.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
