Žmones reikia savotiškai supurtyti, kad jie tarsi atsibustų ir pajaustų vieną kartą galintys patys tvarkyti reikalus savo gyvenamoje vietovėje, o ne vien laukti malonės iš centrinės valdžios.
Toks savotiškas supurtymas, mano manymu, buvo Vilniuje pradėtas mažinti seniūnijų skaičius. Vilniečiai netgi susirinko į mitingą ir sugebėjo ištarti „ne“ šiam savivaldos atitolinimui nuo jų namų. Netikėtai savais žmonėmis pasirodė ir seniūnas, ir seniūnaitis... Aš puikiai suprantu, kad Vilnius yra gilioje finansinėje krizėje, tačiau ką vilniečiai patys padarė, kad to neatsitiktų?
Ką iš viso mes galime nuveikti dėl savo daugiabučio namo, kiemo, savo bendruomenės – to mažo vieneto, kurį taip lengva sunaikinti? Kas iš viso yra bendruomenė ir kam ji reikalinga? Ar kada nors apie tai susimąstome, ypač gyvendami dideliame mieste, nes kaimo žmonėms vis dėlto būdingas kur kas gilesnis bendrumo jausmas?
Kalbant apie bendruomenes, pasigirsta įvairiausių nuomonių. Neginčijama nuomonė, jog valstybė turi užtikrinti savo piliečiams socialinę gerovę ir lygias galimybes. Ši gerovė daug veiksmingiau bus užtikrinama, jei valstybės valdyme dalyvaus vietos bendruomenės ar kaime, ar mieste. Tai yra speciali erdvė, kurioje sukuriamas pagrindas geriems santykiams su kaimynais. Bendruomenė gyvybinga tuomet, kai yra bendra veikla, kuri reikalauja neatlygintino darbo ir asmeninio laiko.
Sutinku su nuomone, jog vietos bendruomenė nepakeis valdžios funkcijų, tačiau ji gali bendradarbiauti ir konkuruoti su vietos valdžia, reikalauti kokybiškų paslaugų, o esant reikalui ir pati spręsti vietos gyventojų problemas. Turėtų būti bendras tikslas - atskleisti bendruomenės poreikius, siekiant plėtoti socialines paslaugas ir pertvarkyti valstybės valdymą taip, kad būtų sukurti aiškūs prioritetai.
Tik siekdamos bendro tikslo ir aiškiai žinodamos, ko joms reikia, bendruomenės išlieka stiprios ir saugios. Bendruomenės tam ir buriasi, kad visuomenė jaustųsi valstybės šeimininke ir žmonės žinotų savo teises bei jomis tinkamai naudotųsi.
Bendruomenės turi turėti stiprius lyderius, kurie atstovautų joms valdžios institucijose. Suprantama, jog tokie lyderiai turi turėti nemažą kompetenciją, kad galėtų dalyvauti savivaldybės sprendimų priėmime ir tinkamai atstovauti piliečius.
Šiuo metu sostinėje mažinamas savivaldybių (seniūnijų) skaičius, todėl verta susimąstyti – ar savivalda artėja prie žmogaus, ar nuo jo tolsta, kai viską stengiamasi sutelkti tik aukščiausios miesto valdžios rankose? Mums sunkiai sekasi įgyvendinti švedišką modelį, kai vietos savivaldybė didelį dėmesį skiria bendruomenėms ir joms negaili paramos.
Švedijos miestuose ypač atsižvelgiama į namų bendrijų poreikius. Joms duodama teisė teikti kai kurias socialines paslaugas. Deja, kaip pabrėžė ir Vilniuje gyvenantis švedų žurnalistas Jonas Ohmanas, mūsų sostinė nepageidauja decentralizacijos, nenori kai kurių savo galių perleisti žemesnei grandžiai, todėl nepriartėja prie šiuolaikinio europietiško modelio.
Valdžios bendradarbiavimo su žemesne grandimi pavyzdžiu galėtų būti Dublino bendruomenė. Savivaldybėje pagal Airijos vyriausybės strategiją yra įsteigtas vietos bendruomenės plėtojimo komitetas. Tokie komitetai veikia miesto administracinėse teritorijose. Tai viešojo ir privataus sektoriaus socialinių ir ekonominių interesų partnerystė, susidedanti iš vietos valdžios institucijų, valstybinių įstaigų, bendruomenės ir savanoriškos veiklos sektoriaus, ekonominių ir socialinių partnerių.
Svarbiausia, kad veikla yra ne chaotiška, o gerai apgalvota. Šis komitetas atsakingas už vietos bendruomenių mieste strateginį planavimą. Planas paruoštas penkerių ,metų laikotarpiui. Europietiškam variantui mes dar nesame pasiruošę.
Vilniaus miesto savivaldybėje tarp daugelio komisijų sukurta Visuomeninė bendruomeninių reikalų komisija, kuri nagrinėja klausimus, susijusius su bendruomenių veikla, aptaria savivaldos strategijos ir plėtojimo perspektyvas, bendruomenėms iškylančias problemas, teikia pasiūlymus, bet dažnai iškeltos mintys nesulaukia jokio atgarsio. O kodėl gi ne, juk esami teisės aktai leidžia tai daryti, tarytum tarybos nariai (partiniai) būtų iš kito molio, nors ir pačioje komisijoje stokojama aiškesnės veiklos krypties.
Tiesa, pastaruoju metu komisijos darbe atsiranda kažkokio konstruktyvumo, todėl viliuosi, kad patobulinus įstatyminę bazę atsiras ir prasmė darbuotis šioje, o ir kitose visuomeninėse komisijose. Liūdna, bet dar vyrauja požiūris ne ką pasakė, o kas pasakė...
Kol kas nepasirinkome jokio modelio. Bendruomenės, ypač miestuose, tebėra kūrimosi stadijoje. Galbūt į pagalbą joms ateis įstatyminė bazė, kurios taip trūksta. Daugiau galimybių turėtų suteikti Vietos bendruomenių savivaldos politikos pagrindų įstatymas, kurio projektas jau pradėtas svarstyti bendruomenėse.
Vietos bendruomenė tenkins gyventojų viešuosius poreikius ir teiks numatytas paslaugas bendruomenės nariams. Pats įstatymo atsiradimas yra sveiktinas dalykas, bet nepakankamai apimantis šiandienines bendruomenių problemas, juk akivaizdu, kad dalis bendruomenių atstovauja tik patys save - bendruomenių vadovus.
Būna,jog bendruomenę sudaro du ar trys asmenys, todėl būtina įvesti bendruomenių steigimosi kvotas atitinkamoje teritorijoje (pvz, joje negalėtų įsisteigti daugiau nei dvi bendruomenės) ir, žinoma, pačios bendruomenės turi atlikti savo funkciją - turėti savo teises ir pareigas. Juk mūsų savivalda bendruomenėmis pasinaudoja tiek, kiek jai patogu ir naudinga, ir, patikėkite, nėra suinteresuota jų konstruktyvia, dalykiška veikla. Juk centralizuotai vietos valdžiai patogu savo pašonėje turėti tik paklusnų įrankį – bendruomenę. Dar pažymėtina, kad bendruomenėse dominuoja tie patys asmenys - jie seniūnaičiai, bendruomenių, asocijuotų struktūrų vadovai, o tai susiaurina bendruomeninės veiklos galimybes.
Verta dėmesio bendruomenėms jau antri metai valstybės per Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją teikiama parama, kuri nepakankama, bet tuo pačiu miesto bendruomenėms yra sunkiai įkandama, nes savivaldybių apauginta įvairiais saugikliais, kai kuriais atvejais netgi prieštaraujanti Vyriausybės nustatytoms taisyklėms.
Tokie veiksmai bendruomenėms trukdo įsisavinti lėšas, pvz. Vilniaus m. bendruomenės įsisavina tik pusę joms skirtų lėšų. Didesnė dalis skirtų lėšų išleidžiamos ūkiniams poreikiams tenkinti (keliukų, suoliukų ir kt. remontui), nors šiuos darbus turėtu atlikti savivaldybės iš savo biudžeto. Juk lėšų paskirtį ir veiklą būtų galima vertinti kaip misionierišką, o projektus įvardinti, kaip pilotinius. Nors programos pagrindinis tikslas - ugdyti pilietiškumą, visuomenės konsolidaciją ir kt.
Bendruomenės tik mokosi kovoti už savo teises Jei jų veikla veiksminga, jos iš tiesų atstovauja įvairių visuomenės grupių interesus. Aktyvios bendruomenės valstybinių institucijų veiklą priartina prie gyventojų – nori to valdžia ar ne.. Tai ypač svarbu silpnoms ir socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms. Bendruomenės vystymo principai ir metodai jau seniai pritaikyti Europos šalyse. Žmonės įtraukiami į įvairius projektus. Savivaldybės visaip remia ir skatina bendruomenių veiklą. Tam yra ir gera įstatyminė bazė.
Šiandien, deja, mūsų bendruomenėms dar daug ko trūksta – jų entuziazmą slopina finansinių šaltinių trūkumas, gebėjimų ir aiškių bendradarbiavimo su valstybe mechanizmų, netgi palankios teisinės aplinkos nebuvimas. Bendruomenėms trūksta reikiamų išteklių ir paslaugų, jų koordinavimo. Trukdo ir bendruomenės negebėjimas patiems spręsti iškilusias problemas.
Blogiausia, kad žmonės neskatinami dalyvauti kuriant ar suteikiant paslaugas, o tik jomis naudojasi. Nėra ugdomas atsakomybės jausmas, nepripažįstami skirtingi interesai, kuriuos būtina bendruomenėje derinti. Žmonės bendrai susitarę turi priimti bendruomenei naudingus sprendimus. Kai kurie bendruomenės nariai tiesiog nejaučia pokyčių poreikio ir jiems priešinasi.
Labai svarbu ne tik žmogiškieji, bet ir finansiniai ištekliai, nes nėra taip lengva ir paprasta pritraukti lėšas ir jų rasti bendruomenės iniciatyvoms. Žmonių gyvenimas pagerėjo ir tapo įvairesnis tik tose bendruomenėse, kurios rašė projektus ir gavo finansavimą iš Europos Sąjungos fondų. Ne vėlu tai daryti ir dabar, bet nuolat kyla problema, nes žmonės nori gyventi geriau, bet nieko nedaro. Kai kurie piliečiai mano, jog dalyvaujant aktyvioje bendruomenių veikloje pirmiausia yra svarbu gauti naudos sau.
Tačiau entuziastai, kurie dirba šį darbą – kaimo bendruomenių pirmininkai, seniūnaičiai, nevyriausybinių organizacijų nariai dažnai būna altruistai ir jiems pirmiausia rūpi bendruomenės žmonių gerovė. Jei toks požiūris vyrautų daugelyje bendruomenių, gyvenimas tikrai keistųsi į gerąją pusę, nes pirmiausia turi būti idėja ir noras ją įgyvendinti, o tada sulauksime ir rezultato. Tik bendrom pastangom parašius bendruomenei naudingą projektą, gali atsirasti bendruomenės namai ar pirtis neįgaliesiems, sporto aikštelė ar galimybė kokybiškai suremontuoti daugiabutį, kuo šiandien džiaugiasi veiklios bendruomenės, nelaukdamos vien malonės iš centrinės valdžios.
Norėtume pakviesti diskusijai, kuri taip ir skambėtų – kodėl norime gyventi geriau, tačiau nieko nedarome bendruomenėje? Nuo ko pradėti? Kaip įkvėpti žmogui šeimininkiškumo jausmą ir supratimą, jog turi būti aktyvus visuomenės narys, norėdamas gyventi geriau, negu šiandien gyveni? Tikiu, jog turite apie tai savo nuomonę. Norėtųsi ją išgirsti. Ir dar, bendruomenių kūrimo strategų norisi paklausti, kodėl jie savo veiksmais stengiasi išskirti ir supriešinti nevyriausybinį ir bendruomeninį sektorius, juk jų tikslai ir siekiai tie patys – visuomenės konsolidacija, pilietinės visuomenės ugdymas ir kt.?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
