Pradėkime nuo absurdiškiausios abejonės: kalbos. Dar 1992 metais vyko referendumas, kuriame solidžiu 1 milijono balsų skirtumu buvo nuspręsta, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių. Viskas. Jokių klausimų dėl pavardžių, gatvių ir kitokių užrašų rašymo ne valstybine kalba ar pridedant ne lietuvių kalbos abėcėlės simbolius neturi būti.
Per daug kategoriška, netolerantiška ir pažeidžia kažkieno teises. Taip? Pabandykite tokioje tolerantiškoje ir teisingoje Europoje, Amerikoje ar Rusijoje (kiekvienas renkasi pagal skonį) gauti pasą su lietuviška „ū“.
Antra ne mažiau absurdiška idėja: teritorija. Na kam gali atrodyti, kad žemės pardavimas užsieniečiams reiškia, kad nebeliks Lietuvos? Toje pačioje 1992 metų Konstitucijoje aiškiai parašyta: „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius“. Tad koks skirtumas - ta žemė priklauso Jonui Jonaičiui, ar Džonui Džonsonui? Koks skirtumas, kas ten tą kopūstą pasodins?
Visi žemės turtai, nafta, brangieji metalai ar taip nekenčiami vandenį padegti galintys skalūnai priklauso ne žemės savininkui, o valstybei. Net jei žemės savininkas ir neleis to žemės paviršiaus prakasti, jei tikrai reikės - inžinieriai pastatys gręžinį kampu ir pasieks, ką reikia, per šoną. Ir man visai tas pats, kas ant ežero kranto susiręs pirtelę: ar vietinis storapilvis, ar ūsuotas suomis. Nors kai rimtai pagalvoji, suomis gal bent neužkabins lentelės „Privati valda“ ir leis prie kranto prieiti, dar turbūt ir papasakos, kodėl čia pirtelę pasistatė ir kaip čia nuostabiai gražu pas mus Lietuvoj.
Vėl atrodo per kategoriška nuomonė? Įdomu, ką pagalvosite, kai laimėsite "Vikingų loto" keliasdešimt milijonų ir užsinorėsite nusipirkti kur Viduržiemio jūroje mažą salą, na, žinote, kad būtų kur paiškylauti, ir jums atsakys: "Ne, neparduosim, o tai okupuosite mus. Nors pagalvoti, deja, neteks, nes salą nusipirksite ir dar užkabinsite ženklą „private property“ (na, žinot, kad tie chamai užsieniečiai nosies nekištų).
Ir, žinoma, trečioji abejonė: valiuta. Šiuo metu be galo madingi referendumai. Nesate susigalvojęs savo referendumo pavadinimo? Gėda, kiekvienas save gerbiantis Lietuvos pilietis turi turėti ką pataisyti. Bet čia jau atskira tema.
Taigi, 2003 m. nusprendėme visi draugiškai susikibę už rankučių stotį į Europos Sąjungą. Ir su tuo gavome visą paketą pramogų: galimybę emigruoti kur šiltesnė saulė ir žolė žalesnė, gyventi nevaržomai iš pašalpų Panevėžyje ar Edinburge (vėl renkamės pagal skonį), mokytis nemokamai, jei jau ne Lietuvoje tai bent Danijoje, keliauti į žvejybą Norvegijos fiorduose ar kaitintis Ispanijos paplūdimyje (ten vykstantieji netgi sako, kad išeina pigiau nei Palangoje) ir t.t.
Šiame pramogų pakete įtraukta ir galimybė įsivesti eurą. Per dešimt metų nespėjom, tikiuosi, spėsim per dvylika. Ir žmonės iš bado nemirs, ir pensininkai nešildomuose butuose nesušals, ir dangus nenukris, net ir be magiškų 1509 litų.
Kiekvienas vyresnis nei 24 metų pilietis jau yra pergyvenęs mažiausiai 2 valstybinės valiutos pakeitimus. Pergyvens ir šitą. Ir tai netgi ne klausimas, ar reikia mums to euro, ar ne. Jei jau prieš 11 metų nusprendėme, kad reikia, kad norim, tai ir laikykimės savo nuomonės. O jei su jumis kažkas nepasitarė dėl tokio sprendimo, tai gal nebuvote pakankamai svarbus.
Kaip jau minėjau, tokiomis temomis kalbu retai, bet turiu jus informuoti, kad jei nebus euro, dabartinis premjeras atsistatydins, o aš emigruosiu į Latviją. Nors mano gyvenamoji vieta niekam ir neįdomi, bet džiaugsiuosi sau eurais ir dar pas mamą cepelinų nuvyksiu pavalgyti, ne taip jau ir toli.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
