Lietuvos lenko atkirtis lietuviams: jūs klystat!

Šį tekstą rašau kaip atsaką į lietuvių pasipiktinimą lenkų frakcijos elgesiu per Sausio 13-osios iškilmingą posėdį. Šiame tekste lietuviais aš vadinu lietuvių tautybės žmonės.

Lenkams nepatinka, kad Lietuvos valstybė sutapatinama su lietuvių kalba.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Lenkams nepatinka, kad Lietuvos valstybė sutapatinama su lietuvių kalba.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Ernestas

2014-01-21 09:46, atnaujinta 2018-02-17 07:18

Pirmiausiai siūlau prisiminti 2004 m. sausio 13 d. įvykius. Trumpai – dešinieji parlamentarai paliko salę iškilmingo posėdžio metu kalbant prezidentui. Taigi, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos parlamentarai šiemet nesugalvojo ir nepadarė nieko naujo.

Kiek lietuvių, pasipiktinusių lenkų frakcijos elgesiu, klausė Vytauto Landsbergio kalbos? Citata iš jo kalbos: „...buvo prastūminėjamas anachronistinis valstybinės kalbos išstūmimo įstatymas. Taip – išstūmimo iš Lietuvos regionų viešojo gyvenimo ir vartojimo įstaigose, kur pagal nekonstitucinį įstatymą būtu leidžiama jos nevartoti... Įsigaliojus tokioms normoms valstybinė lietuvių kalba realiai bus gujama šalin. Iš ten bus gujama pati Lietuvos valstybė.“

Akivaizdu, kad Lietuvos valstybė sutapatinama su lietuvių kalba. Tokių atveju, iškyla paradoksas – iš vienos pusės įstatymai skelbia, kad gyvename pilietinėje valstybėje, o realiai gyvename nacionalinėje valstybėje.

Pilietinė valstybė formuoja savo vidinę politiką, atsigręžiant į piliečių interesus. Nacionalinė valstybė vadovaujasi vienos nacionalinės grupės interesais. Suprantama, kad šiuo atveju kalbama apie lietuvius. V.Landsbergis savo kalboje tikslai įvardijo lietuvių kalbą kaip Lietuvos valstybės egzistavimo sąlygą.

Įsivaizduokite du brolius, kurie išaugo viename bute, bet su vienu tėvai kalbėjo lietuviškai, su kitu - lenkiškai. Broliai išaugo, tėvai mirė ir tas brolis, kurio gimtoji kalba yra lietuvių, sako kitam broliui: „Tu negali kalbėti šiame bute lenkiškai, nes kitaip prarandi teisės į šį butą.“ Būtent tokią išvadą aš darau iš V.Landsbergio kalbos. Todėl visiškai suprantu ir palaikau LLRA reakciją į V.Landsbergio kalbą, kuris šiuo atveju ir vykdo to brolio-lietuvio vaidmenį.

Europoje pilna pavyzdžių, kai skirtingos nacionalinės visuomenės gyvena vienoje valstybėje, bet tai netrukdo jiems naudoti savo nacionalines kalbas visuomeniniame gyvenime. Visiems žinomas pavyzdys yra Šveicarija, kurį naudoja iškart tris kalbas: vokiečių, prancūzų bei italų. Bet mums artimesnis pavyzdys – Suomija – šalis, kurį demonstruoja, kaip valstybė gali tarnauti savo piliečiams, o ne vienai nacionalinei grupei.

Suomijoje, nedidelėje teritorijoje gyvena švedų nacionalinė mažuma. Jie sudaro 6 proc. visų gyventojų, panašiai kaip lenkai Lietuvoje, bet švedų kalba Suomijoje yra antroji valstybinė kalba. Visi įstatymai leidžiami suomių ir švedų kalbomis, visi užrašai taip pat turi būti dviem kalbomis. Taip pat Suomijoje yra trečioji valstybinė kalba – saamų, nors šios tautos žmonių yra tik 20 000. O įstatymai, kurie liečia saamius, išleidžiami 3 kalbomis – suomių, švedų ir saamų. Suprantama, kad nei švedai, nei saamai nėra atvykėliai, kaip, pavyzdžiui, turkai Vokietijoje, su kuriais kai kurie lietuviai bando lyginti Lietuvos lenkus.

Dar vienas antilenkiškas įvykis – prezidentės atkirtis Valdemarui Tomaševskiui, kuris, sprendžiant iš komentarų internete, labai pakėlė prezidentės reitingą. Prezidentė paminėjo mokslus gimtąja kalba, pasakė, kad „jokia tarptautinė institucija nenustatė, jog Lietuva pažeistų tarptautines normas dėl tautinių mažumų apsaugos“ ir paminėjo apie „geriausias sąlygas tautiniams mažumoms visoje Europoje“. Aš noriu parodyti, kad prezidentė akivaizdžiai mieluoja.

Apie „geriausias sąlygas mažumoms“ aš jau parašiau, palyginęs su Suomija.

Apie mokslus gimtąja kalba. Mokslai lenkų (arba rusų) kalba yra ne šiuolaikinės Lietuvos nuopelnas, o Sovietų Sąjungos palikimas, kuriuo šiuolaikinė valdžia neišdrįso uždrausti. Sprendžiant iš valstybės vadovų ir institucijų elgesio, nelietuviškos valstybinės mokyklos negalėtų steigtis šiais laikais, jeigu jie iki šiol neegzistuotų.

Apie tarptautinės institucijas, kurios, prezidentės žodžiais, nieko nenustatė. „Freedom House“ ataskaitoje pabrėžiama, kad etninių mažumų, kurios Lietuvoje sudaro 16 procentų, diskriminacija vis dar yra problema. „Amnesty International“ ataskaitoje kreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuva vis dar nėra pasirašiusi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 protokolo, kurio nuostatos visiškai uždraudžia diskriminaciją.

Lietuvos lenkų diskriminacija pasižymi įvairiose srityse. Net susidaro įspūdis, kad valstybė, valdoma lietuvių, visai nepripažįsta tokios etninės mažumos, kaip lenkai, egzistavimo. Žemėlapiuose, kuriuose Lietuva pavaizduota pagal dialektus, toks didelis regionas, kaip Vilniaus kraštas, priskiriamas tai Dzūkijai, tai Aukštaitijai. Matyt, Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija niekaip negali išspręsti šios dilemos – kokiam lietuvių kalbos dialektui priskirti Vilniaus krašto gyventojų kalbą.

Stebina lenkų kalbos nenaudojimas ten, kur kitos užsienio kalbos leidžiamos. Pavyzdžiui, „Regitroje“ gali laikyti vairavimo egzaminą ne tik lietuviškai, bet ir angliškai arba rusiškai, bet lenkiškai – ne. Vilniuje galima rasti užrašus anglų, vokiečių, rusų kalbomis ir mažiausiai lenkiškai. Vienintelė vieta, kurioje mačiau užrašus lenkiškai – Vilniaus visuomeninis transportas. Apie tai, kad reikia žymėti bilietą įlipus į transporto priemonę. Įdomi šio užrašo kalbų tvarka: lietuvių, anglų, vokiečių, rusų, lenkų. Kiek vokiečių važinėja Vilniaus visuomeninių transportu ir kodėl jų kalba yra svarbesnė už Vilniaus gyventojų naudojamas kalbas?

Aš taip pat, kaip ir mano protėviai, gimiau ir gyvenu Lietuvoje, gerbiu Lietuvos valstybę ir jos įstatymus, bet mano gimtoji kalba yra ne lietuvių. Aš manau, kad įstatymų pritaikymas mano kalbai, nėra valstybės pažeminimas ar „gujimas pačios Lietuvos valstybės“, o valstybės pareiga savo piliečiams.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.