O mano istorija tokia: aš nebuvau ta, kuri neplovė galvos. Aš nebuvau ta, kuri nesportavo, tačiau buvau truputį apvaloka. Galima sakyti – putlutė. Aš nebuvau ta, kuri nesusitvarkydavo veido. Visada pasižiūrėdavau, ką rengtis, nebuvau bjauraus charakterio ir visada buvau pasiruošusi padėti savo bendraklasiams.
Tačiau kas tada su manimi buvo blogai? Istorija prasidėjo nuo devintos klasės. Tai laikas, kai iš pagrindinių mokyklų ir progimnazijų mokiniai renkasi gimnazijas. Mano klaida buvo palikti savo mokyklą. Išėjau ten, kur tikriausiai būčiau pritapusi tik vienuoliktoje klasėje.
Visas bendras vaizdas iš pradžių atrodė smagus, klasėje turėjau savo draugių ratą, dauguma mano klasės berniukų man atrodė gana juokingi, linksmi, draugiški. Kai kurios mergaitės buvo labai jau nenuoširdžios, tačiau su visomis buvo galima susišnekėti, rasti bendrą kompromisą tiek dėl klasės, tiek apskritai.
Klasėje turėjau draugių, kurios buvo kaip mano skydas. Atrodė, viskas gerai, tačiau laikui bėgant prasidėjo įvairūs kivirčai su klasės berniukais. Keli bendraklasiai, pamatę, jog aš labai nervinuosi, ėmė man dažniau „kąsti“.
Būtų buvę pakenčiama, bet laikui bėgant atsitiko tai, ko bijojau labiausiai. Mūsų draugių ratas išsiskyrė. Viskas prasidėjo nuo to, kad viena mano draugė pasuko ne tais keliais. Na, jaunystė – kvailystė... Kitos draugės tiesiog pradėjo daugiau bendrauti tarpusavyje ir atsiskyrė.
Po to prie jų atsirado kitos klasės merginos. Likau su viena drauge, ji mane gynė nuo berniukų užgauliojimų, kurie nesiliovė ir laikui bėgant tik stiprėjo. Galima sakyti, ji buvo vienintelė, nes kiti ir kitos klasėje tiesiog stengėsi nekreipti dėmesio ir nesigadinti nervų. Mokykloje savo vyresnių draugų ir draugių nenorėjau varginti, nors ir buvau ne kartą jų užstota, tai nepadėjo...
O užgauliojo mane visaip. Ir primindami skaudžius įvykius, ir sakydami ką nors dėl mano išvaizdos – dėl to, kad aš stora. Tada labai kompleksavau ir liūdėjau, nes juk sportavau. Dabar suprantu, kad tai buvo mano paauglystės metai, o svoris savaime nukrito praėjus keleriems metams...
Taip, sverti 54 kg būnant 1,60 m ūgio – tikrai didžiulis antsvoris! Dabar, žinoma, man taip neatrodo, o tada tiesiog maniau, kasd visada būsiu burbuliukas.
Labai dažnai juokdavosi ir iš mano pavardės, pravardžiuodavo ir stebėdavo mano reakciją.
Atsitiko ir dar vienas įvykis, kuris dažnai atsitinka tiek jauniems vaikinams, tiek merginoms – aš padauginau alkoholio. Daug jaunų žmonių bando, kol išsiaiškina savo normą. Kadangi tuo metu jaučiausi labai blogai, neapskaičiavau ir galų gale net nežinojau, kokia ta mano norma. Man pasidarė bloga. Šalia manęs buvo tikros draugės ir pora bendraklasių, su kuriais mano santykiai buvo neutralūs: nei pykomės, nei buvome draugai.
Po to pasibuvimo atėjo pirmadienis... Jis buvo man kaip tragedija. Nuėjusi į mokyklą jaučiau, kaip dauguma bendraklasių juokiasi iš manęs, nes jauną žmogiuką šiais laikais labai lengva išjuokti, informaciją apie jo nesėkmes labai lengva išplatinti. Pasirodo, mano psichologiniai kankintojai viską žinojo dar tą patį man nesėkmingą vakarą. Ir tie, kurie manęs nemėgo, pradėjo dar labiau kandžioti, viskas buvo lyg baisiausiame sapne.
Dažniausiai per pamokas neturėdavau ramybės, o mokytojos arba nekreipdavo dėmesio (viską priimdavo žaidimo forma), arba bausdavo skriaudėjus, bet tos bausmės visiškai nieko nekeitė, nebent tai, jog manęs dar labiau nemėgdavo už tai, kad garsiai prašau pagalbos.
Taigi, atrodo, buvau toks žmogus, kuris netraukia akies išvaizda ar elgesiu. Tiesiog stengiausi būti savimi, dėl to buvau išjuokta. Silpnuosius kerta stipriausiai. Susirgau depresija. Mėnesį nėjau į mokyklą. Mane namie lankydavo draugės, aš sunkiai bendravau, labai dažnai verkiau. Net kalbantis mokykloje draugės stebėdavo, kad nepradėčiau verkti, nes mano psichika buvo visiškai pakrikusi.
Atėjo metas, kai supratau, kad nebegaliu. Ir nusprendžiau išeiti. Kam kankinti save ten, kur vis tiek tavęs nesupras, kol nesulauks brandos. Dar svarsčiau – grįžti į senąją mokyklą ar eiti į kitą klasę. Su klasės drauge, kurią minėjau prieš tai, nusprendėme išeiti ten, kur buvo daugiau mūsų draugių – į kitą klasę. Nors klasės vidurkis buvo mažesnis nei mūsiškės, tai buvo mažiausias rodiklis. Mokėmės dėl savęs, ne dėl bendraklasių.
Atėjusi į naują klasę pamačiau, kad ten dar baisiau nei maniškėje. Bet jau ne mano atžvilgiu, čia jau jaučiausi saugi... Vaikinai užgauliojo vaikinus. Bet taip smarkiai, kad dauguma vos sulaikydavo ašaras. O žmonės, kurie vizualiai atrodė normalūs, bendravo šiltai, taip pat buvo išjuokiami.
Pabuvusi toje klasėje du paskutinius mėnesius iki vasaros, nusprendžiau grįžti į savo senąją mokyklą. Daug kas sakė, kad nereikia, juk likę tik vieni metai... Bet aš nedvejojau. Buvo gaila palikti drauges, bet mokomės ne dėl draugų. Visko man buvo tiesiog per daug... Per daug įvykių, per daug psichologinio smurto mokykloje. Visko per daug.
Grįžau atgal. Klasės buvo sumaišytos ir likusios tik dvi. Man nebuvo skirtumo, į kurią klasę grįžti, taigi ėjau ten, kur paprašė keli pažįstami. Vis tiek visi buvo daug savesni, nors vienoje klasėje anksčiau ir nebuvome... Nepasigailėjau. Viskas buvo daug šilčiau, daug geriau, atsigavo širdutė, jaučiausi laiminga ir saugi. Viskas pasisuko į gerąją pusę, pakilo pažymiai, nereikėjo kiekvieną dieną dažytis, nereikėjo stengtis atrodyti nepriekaištingai, jaučiausi gerai būdama savimi.
Papasakojau savo istoriją, kuri, manau, įrodo, kad iš žmonių šaipomasi ne vien dėl išvaizdos. Kartais gali atrodyti gražiausiai, gali būti draugiškas, gali bandyti visiems padėti, tačiau vis vien tave gali žeminti, pasityčioti.
Kiekvienas turi silpnąją vietą ir kai kurie, ją suradę, mėgaujasi žmogaus skausmu. Kaip viską priimsi, priklauso tik nuo tavo stiprybės. Kreipsi dėmesį ar ne...
Ir galų gale mano atsakas merginai, kuri rašė, jog sunku būti tobulai. Pirmiausia, kalbant apie tuos, kurie juokiasi dėl išvaizdos ar aprangos... Pagalvok, ar kitas turi pakankamai pinigų nusipirkti geresnių rūbelių, o jei ir turi, gal tiesiog nori juos leisti kitur. Juk gyvenimas – ne vien rūbai, ne vien daiktai. O jei ir jie atrodo nekaip, gal praėjus kiek laiko ar išgirdę repliką iš artimųjų supras tai. Bet jei tai tavęs neliečia, kam ką nors sakyti...
Dar užkliuvo tyčiojamasis iš tų, kurie nori eksperimentuoti su savo išvaizda. Ten buvo aprašyta mergina, kuri išsiskuto plaukus ir nusidažė juos mėlynai. Dauguma jaunų žmonių bando atrasti save, išreikšti savo vidinį pasaulį per stilių. Ir nėra ko tyčiotis, nes tuo ji tik parodo, kad nebijo tokių tuščių žmonių ir turi savo nuomonę, be to, dėl savo išvaizdos netapo blogesniu žmogumi...
Dėl galvos neplovimo ir kitų tokių dalykų: kai kurie žmonės tiesiog apsileidę, bet kai kurie neturi sąlygų dažnai to daryti.
Dėl tų, kurie dažnai sėdi prie kompiuterio... Jau geriau taip, nei gerti įlindus į pakampę.
Perskaičius Noros rašinį man pasidarė jos gaila, nes ji laiką leidžia tuščiai. Suaugusi supras, tačiau kol kas matau, kad tai jaunas piktas žmogus, apie žmones sprendžiantis tik iš išvaizdos ir ieškantis tik jų trūkumų.
Prieš tyčiodamiesi pagalvokite, kaip jaustumėtės, jei būtumėte to žmogaus vietoje, arba tai nutiktų jūsų brangiam žmogui.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
