Pirmuosius pakitimus, sukeltus cukrinio diabeto, gydytojai mano akies tinklainėje pastebėjo prieš dvidešimt metų. Dirbau pradinių klasių mokytoja, blogėjantis matymas pradėjo kelti daug nepatogumų tiek darbe, tiek namuose. Tačiau tikėjau, kad pradėtas gydymas lazeriu padės išsaugoti regėjimą ar bent sustabdys akių ligos progresavimą.
Jau nebesuskaičiuoju, kiek lazerio „prišaudymų“ man buvo atlikta per pastaruosius dvidešimt metų – jų prireikdavo kaskart trūkus akies kraujagyslei. Kartą trūkus kraujagyslei, mano akies dugnas buvo visiškai užlietas krauju ir pusę metų mačiau tik tamsą, o kitoje akyje vaizdas ėmė trūkčioti – tai matydavau, tai nebe.
Man ir artimiesiems tai buvo ypač sunkus metas – turėjau palikti darbą ir pradėti gyventi iš invalidumo pašalpos, tapau našta šeimai, o gydytojų prognozės buvo miglotos.
Tąkart, siekiant išsaugoti regėjimą, man buvo atlikta sudėtinga akių operacija, be garantijos, kad viskas nepasikartos ir kad galiu likti akla visam likusiam gyvenimui. Regėjimas pagerėjo, tačiau dirbti jau nebegalėjau.
Dabartinė valdžios pozicija tokia, kad sergantys akių ligomis dėl cukrinio diabeto komplikacijų yra mažiau verti gauti reikalingą gydymą. Vyrauja klaidinga nuomonė, kad lazeris gydo ir apsaugo visus sergančiuosius cukriniu diabetu nuo apakimo.
Pradėjau lankytis Kauno medicinos universiteto akių ligų klinikoje, kur man buvo pasiūlytos injekcijos į akies obuolį. Dėl valdžios trumparegiškumo ir amžino taupymo vienintelis man tinkamas vaistas yra neprieinamas, nes iš invalidumo pensijos jo įpirkti negaliu.
Sutaupiusi pinigų skyriau juos pirmai vaisto injekcijai. Skirtumas nuo prieš tai taikyto gydymo buvo milžiniškas – regėjimas stipriai pasitaisė ir poveikis tęsėsi daugiau kaip mėnesį. Gydytoja sakė, jog mano atveju, pakaktų 9 injekcijų per pirmuosius metus, o kitais metais pakaktų vos kelių injekcijų. Tačiau pati jų įpirkti nebegaliu, o valstybė nepasirūpina, kad tokie ligoniai kaip aš laiku gautų saugų ir veiksmingą gydymą.
Iki šiol man buvo suleistos trys vaisto injekcijos, tolimesnis ligos gydymas kabo nežinioje ir man, ir man padėjusiai gydytojai. Regėjimas vėl silpnėja, o man reikalingas gydymas išlieka neprieinamas. Įprastai būtų taikoma lazerio procedūra, bet mano tinklainė jau padengta randais, atsirandančiais po kiekvieno gydymo lazeriu – gydytojai jau nebeturi galimybės šiuo būdu sustabdyti silpnėjantį matymą.
Tikiuosi, Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės ligonių kasos darbuotojai pagaliau atkreips dėmesį į šią problemą bei pamatys ligonius, sergančius cukriniu diabetu, kuriems gresia apakti. Liaukitės diskriminavę cukriniu diabetu sergančius pacientus – mums lygiai taip, kaip ir kitiems reikalingi vaistai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
