Manai, taip
paprasta,
paimt ir išvažiuoti,
per pusę širdį
padalinus
ir jausmus
palikt namie
į stalčius sudėliotus,
o lagaminan
dėti tik
baltinius švarius.
Manai, taip
paprasta,
pasaulį vėl matuoti
kitu matu,
kita kalba,
kitais darbais,
ir vėjo paprašyti
nedejuoti,
tik nešt per jūrą
nerimą
arba paslėpt jį
kalnuose.
Kai vakare
plevena ant sparnų
malda,
Iš ilgesio pavargus,
sušildyk paliktą
širdies puselę
savo delnuose,
ištirpusioj visatoj,
ištirpusiam laike...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
