Pradžioje prisiminkime, kaip viskas prasidėjo. Prieš kelias dienas Ukrainos Rada išleido įstatymą, kuriame neva suvaržomos protestuotojų laisvės, įskaitant ir kaukių dėvėjimą maskavimosi tikslais bei šalmų naudojimą. Regis, pataisos lyg ir menkos, bet kilo didelis chaosas, kurio dėl ko tryško kraujas.
Dabar aptarkime uždraustas priemones. Kaip ir visose senuose demokratijose, į mitingus draudžiama eiti prisidengus veidus nesvarbu kuo - ar tai būtų „Anonymous“, ar kokio Mikės pūkuotuko kaukėmis (beje, kaukes dėvėti viešuosiuose susirinkimuose yra draudžiama ir Lietuvoje).
2007 m. Prancūzijos atvejis ir 2011 m. Didžiosios Britanijos riaušės (kurios kartasi dar vadinamos Marko Duggano riaušėmis) parodė, kad po kaukėmis daugiausia ir slepiasi įvairaus plauko maištininkai.
Kitas draudimas yra susijęs su šalmų dėvėjimu, jis taip pat yra draudžiamas daugelyje valstybių. Kartą pamenu, kai 2004 m. įvyko Daukanto aikštėje protestas prieš tuometinį prezidentą Rolandą Paksą į aikštę piliečiai buvo įleidžiami pro policijos pastatytus įėjimus – patikrinimo punktus.
Pastebėjau ateinančius du jaunuolius ar jaunuoles (jie dėvėjo motociklininko šalmus su akiniais, tai lyties nuspėti negalėjau), kurie taip pat bandė patekti į aikštę, tačiau policijos buvo neįleisti ir pasuko atgal.
Keista, kad tik dabar Ukrainos valdžia atbudo ir priėmė civilizuotus sprendimus dėl draudimo dėvėti kaukes ir šalmus. Kaip vienas politologijos dėstytojas mums yra pasakęs – eini į mitingą, tai malonėk parodyti ir savo tapatybę bei prisiimti pilietinę atsakomybę, o ne niekšiškai slėpkis po kaukėmis ar šalmais.
Tačiau grįžkime prie riaušių, kuriuose buvo pralietas kraujas. Kaip aukščiau pateikiau apžvalgą, kad kraujo praliejimą lėmė ne uždraustos priemonės, kurias ką tik aptariau, bet greičiausiai neaiškios kilmės provokacijos. Tad natūraliai kyla klausimas, kam naudingos tos provokacijos? Aišku, daug kas atsakys - Viktrui Janukovyčiui. Bet ar tikrai? Tarkime, V.Janukovyčius atsiunčia savo provokatorius su Molotovo kokteiliais ir turime, ką dabar matome.
Bet kai išsisklaidys dūmai ir nurims aistros, vienareikšmiškai, aišku, kad už šitą kraują ir sužalojimus kažkam teks atsakyti ir, žinoma, stoti prieš Temidę, beje, ne išimtis ir V.Janukovyčius, nes jį anksčiau ar vėliau pasivys Temidė.
Be to, politinė potekstė taip pat lemia ne paskutinį vaidmenį. Jeigu tikrai paaiškėtų, kad čia -prezidento avantiūra, tai tokiu atveju kas norės jį rinkti kituose rinkimuose? Savaime aišku, nuo kruvino prezidento nusisuktų ir jo sąjungininkė - Rytų Ukraina. Tuo metu jo politinei karjerai bus pabaiga, o kai išlėks iš politikos, jis tikrai liks be teisinio imuniteto. O kur dar prezidento politinė izoliacija iš Vakarų ir kitų šalių, kuriuose gerbiamos žmogaus teisės?
O gal protestuotojai pavargę nuo ilgo gyvenimo Maidane ir sulaukę šalčių taip norėjo paskubinti procesus? Pamąstykime. Tarkime, opozicijos lyderiai suburia kovingąją kuopelę, įduoda į rankas kokteilius ir paleidžia juos prieš policininkus, taip tikėdamiesi iššaukti jų reakciją, o po to opozicionieriai pradeda verkšlenti Vakarams, kokie jie užguiti ir skriaudžiami uniformuotū vyrukų.
Čia reikėtų nepamiršti, kad tokias metodais jie galutinai susikompromituotų prieš vyriausybę ir prarastų bet kokią moralinę teisę protestuoti Maidane. Be to, reikėtų nepamiršti, kad valdžia disponuoja visomis kriminalinių tyrimų, sekimo bei jėgos struktūrų priemonėmis, ir blogiukai vieną dieną bus išaiškinti, o jų veidai parodyti Vakarams. O tada kiltų opozicijai didelis pavojus, kad nuo jų galutinai nusisuks ES bei JAV ir taip jie praras bet kokį politinį bei moralinį svorį tarptautinėje arenoje.
Pagaliau skaitytojas norės paklausti - tada kas tai padarė? Čia būtų atsakymas, kad kaltininkų reikia ieškoti tarp savų. Tokiu atveju, natūraliai kyla klausimas, o kas tie savi? Čia norom nenorom akys krypsta į radikaliuosius sparnus, taip vadinamus „Ura patriotus“ (nepainiokite tikrųjų patriotų su pseudopatriotais, šie „patriotai“ - tai kažkas panašaus į vadinamo lietuviško „Ubagų karaliaus“ kontingentą arba Klonio gatvės aktyvistus)“ ir anarchistinį kairiųjų sparną.
Kaip žinia, jie dažniausiai slepiasi po kaukėmis ir mėgsta mėtyti įvairius rakandus į policininkus ir kitus valstybės pareigūnus. Ne paslaptis, kad prie aukščiau paminėtų Londono ir Paryžiaus riaušių taip pat rankas buvo prikišę ir anarchistai. Tokiu atveju opozicijai paskutinis gelbėjimosi šiaudas yra atsiriboti nuo įvairių paraštinių radikalų ir patiems iš Maidano išvesti provokatorius bei filmuojant juos atiduoti policijai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
