Pradėjome pyktis, jis norėjo, kad visą savo laisvą laiką praleisčiau su juo. Man toks ultimatumas nepatiko, todėl mes išsiskyrėme.
Po kiek laiko supratau, kad laukiuosi. Puoliau į depresiją, nenorėjau to kūdikio. Ilgą laiką galvojau apie išvalymą, bet neišdrįsau nužudyti kūdikio. Maniau – geriau jau paliksiu vaiką pagimdžiusi, nes neturiu teisės žudyti.
Visą gyvenimą buvau psichologiškai stipri asmenybė, bet visa ši situacija mane sugniuždė. Svarsčiau net apie savižudybę.
Dienos slinko, jas praleisdavau verkdama, nes nežinojau, kaip man elgtis. Nėštumą nuslėpti pavyko puikiai. Kažką įtarė artimieji, bet nebuvo tikri. Tik jaučiau didelį spaudimą: „Jei parneši vaikų, galėsi eiti lauk.“
Neturėjau, kur kreiptis, vaiko tėvas dingo, jam nebuvo įdomu.
Atėjo lemtinga diena, išvykau į ligoninę gimdyti. Gimė dukra. Viskas buvo gerai, gimė sveika, laikiau ją ant rankų ir verkiau. Žinojau, kad po kelių dienų mus išleis iš ligoninės, o aš neturiu, kur eiti. Gydytojai matė mane nusiverkusią, bet net nepaklausė, ar viskas gerai.
Jūs net neįsivaizduojat to veriančio skausmo širdyje, kai laikai savo dukrytę ant rankų, žiūri į akis ir nebenori jos palikti, nes jauti jos širdies plakimą, jauti, kaip ji saugiai jaučiasi šalia tavęs. Maniau, kad išprotėsiu.
Galų gale mano šeima sužinojo, jog pagimdžiau, ir manęs pasigailėjo – pasiėmė su dukra iš ligoninės. Grįžusi namo jaučiau didelį spaudimą, suvažiavę giminės mane žemino, šiukšle vadino, pana su vaiku.
Viską ištvėriau. Dabar esu pati laimingiausia mama pasaulyje matydama, kaip auga mano dukrytė, jai jau greit 3 metukai bus, esame be galo artimos. Visoms, patiriančioms kažką panašaus, linkiu nepasiduoti.
Gyvenimas yra gražus, tik kartais būna įvairių duobių, kurias reikia išgyventi. Visa tai padaro mus dar stipresnius.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
