Po kiekvienos nelaimingai pasibaigusios kovos aprašymų žiniasklaidoje komentaruose užverda pėsčiųjų ir vairuotojų kova. Kas kaltas? Kodėl eina nesižvalgydami? Kodėl važiuoja nežiūrėdami? Mes – kovinga tauta. Žinoma, daugiau komentaruose, bet juk ten ir atsiveria mūsų užslėpti dvasios lobiai. Ten mes tikri. Mokame smerkti, tyčiotis, mokyti kitus. Tik nesimokome patys.
O ką, jei vieną dieną, rakindami buto, namo, automobilio duris, stabtelėtume minutei ir pasakytume sau, kad šiandien jūs neinate į kovą? Šiandien jūs pasiryžęs su visais susitaikyti ir daugiau nesipykti. Niekada. Nes norite gyventi, jums dar ne laikas palikti savo šeimą, draugus, dar turite daug darbų ir planų šiapus. Gal bus kiek pažeistas jūsų ego, gal neatrodysite toks išdidus, gal namo grįšite 10 minučių vėliau, bet gyvas. Ar tai neatperka visų pastangų, visų kančių, kurias patyrėte norėdamas būti geras kitiems?
Kalbėsiu apie pėsčiuosius. Ne, ne todėl, kad vairuotojai niekada nebūna kalti ar kad turiu tikslą juos pateisinti. Tiesiog susidūrus automobiliui ir pėsčiajam visada nukenčia pėsčiasis. Ar kas girdėjote, kad būtų kitaip? Aš ne. Tik sužaloti ar žuvę pėstieji būna teisūs arba ne. Ar nuo to jiems skauda mažiau? O gal teisūs žuvę pėstieji patenka tiesiai į rojų? Jei taip, tik tada nors kiek galiu pateisinti jų nenumaldomą norą visur naudotis savo pirmumo teise. Teise mirti.
Jau girdžiu, kaip man priekaištaujama, kad taip niekada nepereisi gatvės, nes galvijai vairuotojai niekada nesustoja, kad bus kaip tame sename anekdote, kur du žmonės prie plačios, pilnos automobilių gatvės klausia vienas kito: kaip tu perėjai gatvę? Niekaip, aš šioje pusėje gimiau. Tikrai taip nebus. Pabandykite. Tiesiog sustokite ir palaukite: jei nesustos pirmasis automobilis, trečiasis sustos tikrai. Kiek laiko jūs sugaišote? Juk tai toks mažas laiko tarpas, palyginti su amžinybe. O jei dar pabandysite linktelėti sustojusiam vairuotojui ar pamoti ranka, jūs pamatysite – tas bjaurybė jums nusišypsos.
Šiuo metu esu daugiau pėsčioji nei vairuotoja. Kažkada važinėjau labai daug, turiu tikrai nemažai patirties ir visada, pabrėžiu, visada, praleidžiu pėsčiuosius perėjoje. Kai pamatau perėją ir pamatau pėsčiuosius. Galiu patikinti, kad visiems vairuotojams buvo taip atsitikę, ne iš blogos valios, tiesiog bloga diena, nesėkmės, konfliktai ar, atvirkščiai, įsiliepsnojusi meilė atitraukia dėmesį ir staiga, jau pravažiavęs perėją, pamatai piktus pėsčiųjų veidus. Kartais tai baigiasi laimingai. Kartai ne. Tada, kai pėstieji, kuriems visai nesvarbu kažkieno nesėkmės ar meilė, žinodami, kad juos privalu praleisti, žengia į perėją, o tu nesustoji.
Kartą ir aš nesustojau. Važiavau iš darbo keliu, kuriuo važiavau šimtus kartų. Galvojau apie darbą, diena buvo kaip niekada sunki. Pamiršau perėją. Važiavau negreitai, bet užteko, kad sulaužyčiau žmogui koją. Jis gulėjo ant sniego, kol atvyko greitoji pagalba, o visi susirinkę žmonės mane keikė. Aš keikiau save kartu su jais. Neradau nė vieno žodžio, kad galėčiau pateisinti save. Taip, buvo tamsu, šlapdriba, daug automobilių, perėja neapšviesta, bet aš žinojau, kad čia yra perėja. Žinojau, kad ji neapšviesta. Viską žinojau. Bet nestabtelėjau ir tarp daugelio automobilių šviesų nepamačiau pėsčiojo.
Aš būsiu dėkinga tam žmogui amžinai, nes jis man atleido ir aš neturiu teistumo. Dažnai galvoju apie jį, ką jam teko išgyventi dėl mano kaltės, ir kartu prisimenu savo būseną, kai reikėjo žiūrėti į greitosios pagalbos išvežamą žmogų. Dėl mano kaltės. Niekam nelinkiu patirti tokio jausmo. Niekam – nei pėsčiajam, nei vairuotojui.
Tad kviečiu visus vieną rytą išeiti ne į kovą, o į susitaikymo ir vienas kito supratimo šventę. Tiesiog vieną rytą pasakykite sau, kad šiandien būsite truputėlį kitoks, kad šypsositės jūsų nepraleidusiam vairuotojui ir padėkosite jus praleidusiam. Kad ir koks būsite teisus, neskubėsite mirti, o tiesiog pastovėsite kelkraštyje ir galbūt pamatysite, koks nuostabus pastatas kitoje gatvės pusėje, o gal vaikinas, pamatęs merginos dvejones, pakvies pereiti gatvę kartu?
Nepykite, kad kreipiuosi tik į pėsčiuosius, tikrai nekaltinu jų, tai darau tik todėl, kad jiems daugiau skauda.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
