Gražesnis išsireiškimas, palikęs man įspūdį ir iš esmės esantis visa ko prasmė, yra šis, tad cituoju: „Matau, kad esu maža dalelė dideliame pasaulyje. Ir tai padaro teisingus dalykus.“ (iš filmo „Beast of the southern wild“, režisierius Benh Zeitlin).
Vadovaujantis šia mintimi daug kas tampa paprasčiau, jeigu pasauliui pakanka dalelių, vadinasi kiekvienos dalelės veikla turi jam įtakos, koks gyvenimas bus priklauso nuo to, kaip mes veikiame.
Nenoriu moralizuoti (greičiausiai tam esu per jauna), tačiau išsakyti nuomonę turiu teisę. Kad iš žmogaus pasišaipytum, galima prikibti net prie jo blakstienos, užlinkusios ne į tą pusę, bet garantuoju, kiekvienas smurtautojas ar užgauliotojas puikiai suvokia, ką daro, kas jis bebūtų – mokyklinukas ar suaugęs.
Į priežastis, kurios paskatina patyčias, nesigilinsiu, manau, daug kas jas žino, numano, dėl to kaltina kitus, kompleksuoja arba rodo pirštais į silpnesnį, nors kuris iš tiesų yra silpnesnis, galima ginčytis (nes patyčios niekada neatsiranda iš stiprybės).
Žmogiškumas. Niekas negali jo paneigti, negali netrokšti, ir turi pilnas teises į jį. Taip pat turime laisvę jį reikšti. Tik, pasirodo, mus ganėtinai užgniaužia grožio sąvokų interpretacijos, paviršutiniai dalykai, ir, nesuklysiu pasakydama – baimė. Taip, pati ją patyriau. Pasakykit, ar normalu, kad bijai prieiti prie žmogaus ir paklausti, ar jam viskas gerai?
Ne, bijai ne dėl to, kad jo megztinis nusėtas milijonais nepaaiškinamos kilmės dėmelių ar kad nuo jo dvelkia savaitiniu alkoholizmu, o tu priešais jį stovi nepriekaištingai išlygintais marškiniais, patinkančio kvepalų aromato lydima. Gal jis miega, o gal jau net nekvėpuoja. Žinoma, jo reakcija neprognozuojama, juk kiekvienas nepažįstamas žmogus panašus į grobuonį, besiveržiantį į jam nepriklausančią teritoriją. Gal jis gins savo asmeninę erdvę. Tačiau tikrai ne tai baisu.
Aplinkiniai. Tai jie - tie grobuonys. Ir jie kėsinasi ne į benamį, išsitiesusį ant suolo, o į tave. Kad išlaisvintum paprasčiausius dalykus, reikia ir elgtis paprastai. Nusispjaut į tuos grobuonis ir pavirsti pabaisa, pažadinti benamį, perlipti per savo kvailas dvejones ir apkalbų, pasibjaurėjimo barikadas. Vieną kartą tai padarius, visi žmogiškumo keliai tampa laisvi.
Perlipau tai. Perlipau, ir matau, kad daugelis bijo tų pačių grobuonių, matau ir girdžiu, kaip išjuokia tą, kuris išdrįso priešintis susvetimėjimui, o žmogus dažnai pasiduoda, atbulas sulenda į savo kiautą ir nuplaukia gatve pasroviui paskui minią.
Mačiau to vyro akis. Ėjau Aleksoto tiltu, o jis stovėjo ant laiptų, kurie vedė žemyn į gatvę palei Nemuno krantinę, viršaus. Paspartinau žingsnį ir pastebėjau, kur jis žiūri. Laiptų apačioje paslika gulėjo moksleivė, šalia jos susijaudinusi klūpėjo jos draugė. Buvo išsigandusi. Jei manot, kad tas vyras mėgavosi reginiu, klystat. Jo visoje povyzoje buvo tiek dvejonių, net nebandysiu spėlioti, kokios mintys sukosi jo galvoje. Praeidama kaip įmanoma pikčiau dėbtelėjau, nusileidau laiptais prie merginų. To pakako, jis taip pat atėjo. Tai buvo ganėtinai keista. Klausimas: nejaugi net tie žmonės, vyresni, kažkam esantys dėdėmis, mamomis, tetomis ir t.t., kaip ir turintys rodyti pavyzdį, nejau jie taip stipriai suvaržyti?
Ko reikia, kad mes atkreiptume dėmesį ne į paradinę visuomenės gyvenimo pusę, o į tikrąją jos ir, drįstu teigti, visos žmonijos esmę? Karų? Madų šou? Bereikšmių muzikos apdovanojimų? Verslo idėjų? Geležinkelio linijų? Daugiau pudros? Standartinės kūno formos ideologijų? Sektų ir įvairiausių tikėjimo organizacijų? Galbūt...
O gal to paties patyrimo. Kantrybės. Atlaidumo. Pagarbos. Supratingumo. Sveikos tolerancijos. Kito žmogaus.
Esu studentė, su finansais būna visko. Mokslai susrebia didžiąją dalį turimų lėšų, manau, daugelis mūsų, atvirai sakant, esam skurdukai savo valstybėje, dėl ko tikriausiai kalta tinginystė ir didelis noras neturėti savo mėgstamos darbo vietos. Bet tai - jau kita tema. Esam nuolankūs, kaltinam save ir tariamės esantys turtingesni nei Afrikos vaikai. Todėl net susigėdę priimam faktą, kad yra tikrai prasčiau už mus begyvenančių net mūsų aplinkoje (ta aplinka, aišku ir baigiasi ties kuriuo nors luomu). Ir tai yra tiesa. Ir prieš juos tikrai pasijunti turintis begėdiškai daugiau.
Apima toks jausmas, kai tave parduotuvėje apsupa trys pradinukai (akivaizdu, kad antrokai ar pirmokai), jų akys šviečia, giedros akys. Prisipažinsiu, ne dažnai tokias akis tenka matyti, Deja. Vienas iš jų nedrąsiai, kone pašnibždomis paprašo keliasdešimt centų, nes trūksta šiek tiek. Matau, kad jų rūbeliai nenauji, rankos murzinos, jų šviesūs plaukučiai lengvai susivėlę. Vienas berniukas, stovintis toliau už prašančiojo, nežymiai užslėpė ranką, kurioje gūžėsi pigiausio pašteto galelis.
O vargeli, žinau koks jis neskanus! Numanau, kaip nejaukiai jie jaučiasi. Visų trijų rankose slepiasi po pašteto gabaliuką. Laimei, turėjau grynų pinigų, atidaviau, tiksliai, jau nepamenu, kokius penkis litus, viską, ką turėjau piniginėje. Vaikas mandagiai padėkojo ir net neskaičiavęs apsisuko ir palengvėjusiais plaučiais (juk žinot tą jausmą, kai norisi skradžiai žemės prasmegti?) nutipeno su draugais.
Kol neatgniaužė delno. Žinot, labai nesunku įskaityti iš nuoširdžių vaikų veidų ir emocijų, kokioje aplinkoje jie gyvena, kokius žmones sutinka. Vaikų veideliai apšalo iš nuostabos. Penki litai, įsivaizduojat, penki litai! Jie atsisuko ir pažiūrėjo darkart, tankiai sumirksėjau ir stengiausi nesutikti jų žvilgsnių, širdis stengėsi kaip įmanoma smarkiau trankytis, o skrandis kažkodėl susisuko. Jaučiausi taip, tarsi jų emocijas išgyvenčiau aš pati. Darkart.
Vaikai. Atlaidžiai žiūrime į jų poelgius, naivius, nerūpestingus ir be galo viltingus. Atlaidžiai šyptelėjau ir aš, nusiųsdama jiems – kad tik pasisektų. Už likusius pinigus jie nusipirko "Teleloto" ar kokius kitus bilietus, mačiau, kaip karštai jie ginčijasi rinkdamiesi tuos laimės lapukus.
Tai pasakoju ne tam, kad parodyčiau, kokia aš gera. Net nesu tikra, ar turėčiau dėstyti tokias mintis, nes atrodo taip, tarsi pažeisčiau privatumą to santykio, kuris kad ir trumpai, siejo mane su tais vaikais. Tik gal žmogiškumas, paprastas, žemiškas ir nuogas žmogiškumas ir neturi būti privatus?
Dargi, geri darbai neturi tapti egzotika, už kurių grožį teikiamos Gėrio plunksnos ar sidabrines širdis imituojančios statulėlės. Tai oras, kuriuo kvėpuoja mūsų sielos, o ne šou.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
