Visų tų referendumų organizatoriai ir idėjiniai vadai nuolat kartoja tą patį – leiskime žmonėms nuspręsti, piliečiai nėra kvailiai, suteikime jiems galimybę pasirinkti.
O aš sakau priešingai – tauta, bent jau nemaža dalimi, yra nepajėgi spręsti. Tikriausiai didžioji dalis politikų su šia mano nuomone sutiktų. Tik, žinoma, jie tokių žodžių niekada neištars garsiai, nes tai prilygtų jų politinės karjeros nuskandinimui unitaze.
Jau girdžiu, kaip mane peikiate – ir vėl tu, Simonai, niekini paprastus žmones!
Tad klausiu jūsų - koks socialinis vienetas yra tie „paprasti žmonės“? Ar čia tie, paraginti spirituoto vyno butelį atvežusio dėdės balsuojantys už bet ką, nors ir už antikristą? Ar čia darbininkų klasės atstovai, laisvalaikį leidžiantys naikindami savo smegenų ląsteles bespoksant į idiotiškus realybės šou? Ar naivios močiutės, iš kurių neišradingi sukčiai išvilioja tūkstantines sumas? Ar tai patologiniai ultranacionalistai, pasiryžę Lietuvą apjuosti spygliuota viela? O gal tai tie piliečiai, kurie sunegalavę pirmiausia kreipiasi ne į šeimos gydytoją, o į ekstrasensę-užkalbėtoją? Legendinės TV laidos „Klausimėlis“ herojai? O gal kitų, deja prastą reputaciją turinčių žydrojo ekrano laidų, kurių pavadinimų etiniais sumetimais neminėsiu, girtos šmėklos? Ar dešimtmečiais iš pašalpų mintančios šeimos, kurios kiekviena pasitaikiusia proga spjaudo mokesčių mokėtojams į veidus, teigdamos kad neįstengia rasti jų poreikius ir polėkius atitinkančio darbo?
Panašu, kad „paprastų žmonių“ rasė turi daugiau porūšių nei enciklopedija pateikia šunų veislių.
Man apmaudu tai sakyti, bet „paprasti žmonės“ yra visiškai neįgalūs spręsti tokių klausimų, kaip euro įvedimas ir jo pasekmės. Jiems sąvokos „valiutų kaitos infliacija“ ir „biudžeto deficitas“ sako tiek pat, kiek man sako žodžiai „zigomicetas“ ar „rektascensija“. Jie neturi nė menkiausios nuovokos apie ekonomiką ir nepasivargins prieš eidami prie balsavimo urnų nuoširdžiai pasidomėti ar bent jau nešališkai išklausyti kokios nors rimtos diskusijų laidos dalyvių argumentų. Pirmiausia, jiems nuo pernelyg didelės įmantrių terminų gausos įskausta galva, antra – jie visuomet žino daugiau už ekrane kalbančias galvas, tad patarimų jiems nereikia. O vargšė kaimo senolė nenori žemės pardavimo užsieniečiams vien todėl, kad bijo jog koks nors prašalaitis įsigys šalia esančią sodybą, o juk niekada negali žinot, kas dedasi to svetimšalio galvoje, juk jis kalba kitokia kalba nei ji pati.
Sąžiningai atsakykite sau, kiek procentų dėl atominės elektrinės statybos savo nuomonę pareiškusių piliečių, jūsų manymu išties pasvėrė visą jiems pateiktą informaciją, išsiaiškino kokie bus realūs statybos kaštai, išanalizavo galimą ekonominę naudą ir žalą, pasvėrė poveikį aplinkai, įvertino strateginius valstybės tikslus, o kiek sprendimą priėmė remdamiesi pirmapradėmis emocijomis, sentimentais ar mėgiamo populisto kliedesiais?
Ne veltui konstitucija numato komplikuotą referendumo rengimo mechanizmą. Taip valstybė apsaugoma nuo chaoso, pinigų švaistymo ir nė velnio apie aptariamą klausimą nenutuokiančių žmonių minčių sklaidos. Netgi didieji „paprasto žmogaus“ gynėjai komunistai greitai suprato, kad negalima liaudžiai duoti raktų nuo visų spynų.
Nesupraskite klaidingai, aš manau, kad demokratija yra nuostabus mechanizmas, bet netgi tokiam mechanizmui reikia saugiklių, antraip visa mašina susprogs. Tad kol kas siūlau pasitenkinti ir tuo, kad mažai ką nutuokiantys individai padeda į parlamentą išrinkti kostiumais perrengtus pajacus, asmenis, kuriuos vėliau teisėsaugos pareigūnams tenka surišinėti stop juostomis ir teismus antrais namais galinčius vadinti „neteisingai apkaltintuosius“.
P.S. Tikiuosi, kad šį straipsnį skaitę skaitytojai nėra „paprasti žmonės“, tikiuosi, kad jie yra už pastaruosius protingesni. Bet neabejoju, kad „paprastųjų“ taipogi pasitaikė pakankamai daug, kad šie galėtų sudaryti įtakingą frakciją Seime.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
