Apgyvendino mane nedideliame miestelyje Manduroje, apie 45 minutės traukiniu iki Vakarų Australijos sostinės Perto. Įsikūriau svetingoje vietinių australų šeimoje, kuriai iki šiol jaučiuosi skolinga už jų besąlyginį rūpestį, nuoširdumą, paramą. Atvykus į Australiją, man buvo diegiamos naujos vertybės ir naujas gyvenimo būdas. Šeimyniniai santykiai pasižymi artumu: mėgsta australai ir be progos pasiglėbesčiuoti, vengia kelti balsą, ieško kompromisų, daug juokauja, o bendra šeimos vakarienė – privaloma. Dažnai vieni kitiems pokalbio telefonu pabaigoje greitai pasako „Myliu tave!“ O mes, lietuviai, šiuos žodžius tariame ne taip dažnai, ilgiau pagalvoję, bet dažniausiai visiškai nuoširdžiai... Ar ne?
Kasdien lankiau ir vietinę privačią katalikų mokyklą (prieš pereinant į privačią, porą mėnesių mokiausi valstybinėje mokykloje, kur – nei pagarbos mokytojams iš mokinių, nei namų darbų ar žinių patikrinimų...) Griežta uniforma, malda, kuri, tiesa, skaitoma atsisėdus ir iš kompiuterio. Visiškai kitokia (lyginant su lietuviška) švietimo sistema. Turėdavau ir kalnus namų darbų, ir kontrolinius rašyti, spektaklius, etiudus, novelę, filmą kurti, tapyti piešinius, kurie dabar jau kabo ant mano namų kambario sienų.
Australiškos švietimo sistemos ypatumai
Atrodo, krūvis didelis (ypač privačiose mokyklose), egzaminai rengiami kas pusmetį. Tačiau yra ir neįtikėtinų australiškos švietimo sistemos ypatumų. Na, leiskit truputį pasidalinti įspūdžiais (man jie iki šiol kelia ironišką šypseną).
Tarkime, jūs 11-12 klasėje pasirenkate mokytis kulinariją, modernų šokį, geografiją, kūno kultūrą, antikinę istoriją ir informatiką. Pasirinkę šiuos dalykus, jūs vis tiek galite įstoti į medicinos universitetą! Puikiais pažymiais išsilaikote egzaminus (neturiu nieko pries kulinariją, bet šis egzaminas juk tikrai lengvesnis nei biologijos), paskui gaunate dar nuostabesnį adresuotą laišką į namus, kuriame žinia – idealūs kulinarijos bei geografijos, o dar ir antikinės istorijos (!) rezultatai apstulbino visą vertinimo komisiją – jūs esate laukiamas mūsų MEDICINOS universitete! Ir po tokio laiško laimingas australas surengia barbekiu vakarėlį. Ir kas galėjo pamanyti, kad viskas taip paprasta. Na, tikrai ne mes, lietuviai.
Pripratau aš prie tokio lengvoko gyvenimo Australijoje. Pripratau ir prie, deja, paviršutiniškų pokalbių su vietiniais (australų paviršutiniškumas buvo viena priežasčių, vertusių mane vis labiau pasiilgti Lietuvos), o kartu ir prie nuostabių akimirkų žiūrint į vandenyno tolius, prie taikių ir besišypsančių kaimynų, kaskart maloniai užkalbinančių ir palinkinčių geros dienos autobuso vairuotojų.
Prisiminiau juokingą nutikimą: nugirdęs mane niūniuojant melodiją, vairuotojas paprašė kartu su juo padainuoti. Netgi užsakė savo mėgstamą dainą „Stand by me“. Juokingiausia, kad visi autobuso keleiviai man balsu pritarė ir smagiai juokėsi. Savotiška egzotika, kai palygini su mūsų lietuviškais autobusais, kuriuos vadinu liūdniausiais Lietuvoje judančiais objektais, nes dauguma keleivių tokie paniurę, susirūpinusiais žvilgsniais žvelgiantys pro langą... Bet, ech, tai juk suprantama. Dažnas lietuvis žymiai daugiau dirba, giliau mąsto, turi daugiau tikslų ir ambicijų nei australas. Galbūt todėl mūsų veidai tokie susimąstę, o australai taip dažnai šypsosi... Aišku, juos kasdien kepina, tiesiog skrudina karšta saulė! O tai, žinoma, negali neatsiliepti jų australietiškam gyvenimo būdui.
Tai kur tikrasis rojus?
Likę Lietuvoje artimieji manęs dažnai klausdavo: „kaip tau tame... rojuje sekasi?“. O aš, tuo metu būdama už tų jūrų marių, Lietuvą jau vadinau savu rojumi. Prieštaraujate šitam teiginiui? Sutinku, yra daug sričių, kur Lietuvai reikia pasitempti, tačiau, oho, kiek daug gerųjų jos pusių supratau išvykusi, su kokiu pasididžiavimu aš pasakodavau apie savo Lietuvą.
Viena moteris, nieko nežinanti apie Lietuvą, tačiau dėl išankstinės neigiamos nuomonės apie Rytų Europą manęs paklausė: „Ak, taip, tai jūs tikriausiai esate... fermų šalis?“ Kad jūs žinotumėte, kokie patriotiniai jausmai manyje užgimė! Atsakiau „na, taip, Lietuvoje mes tikrai turime fermų, tačiau tai nėra šalies pagrindinis pasididžiavimas. Lietuva daug kur pirmauja mokslo ir technologijų srityse: vienu greičiausių pasaulyje internetu, didžiuojasi turtinga, tačiau tuo pačiu ir tokia skaudžia istorija, lietuvių kalba yra viena iš pačių seniausių, o štai sportininkai yra laimėję ne vieną aukštą prizinę vietą pasaulio čempionatuose. Tuomet mano pašnekovė nedrąsiai nusišypsojo ir prisipažino, kad jai gėda...
Pamenu, mainų metų pradžioje mane aplankė šeimos, kurioje gyvenau, senelis. Toks mandagus, pasitempęs, mėgstantis diskutuoti ir daug skaityti. Žinodamas, iš kur esu atvykusi, pasidomėjo mūsų šalies istorija. Žinoma, jį labai domino sovietų periodas Lietuvoje. Papasakojau jam apie Sibirą, gyvulinius vagonus, tremtinių dainas, apie stingdantį iki skausmo šaltį, sunkius darbus ir tiesiog neteisybę. Kol visa tai pasakojau, jis, rodos, nė karto nesumirksėjo, nepaleido manęs iš akių. Mačiau, kaip jam (kažkodėl) pasidarė nepatogu (galbūt, kad australai neturi tokių skaudžių išgyvenimų) ir jo akyse pasirodė ašaros. Jis kiek patylėjo ir atsakė „Gabriele... Aš nežinau, ką ir atsakyti. Pasaulis to nežino. Mus mokė, kad Sovietų Sąjunga buvo gerai. Pirmą kartą, būdamas toks senas, as išgirdau tiesą.“ O tada ir man buvo sunku, ką atsakyt.
Mane finansiškai rėmė, kvietė į didžiuosius Australijos miestus ir Australijos lietuvių bendruomenė. Kadangi gyvendama Vilniuje dainavau, grojau „Liepaičių“ chore, surengdavau po koncertelį ir lietuvių bendruomenėse. Žmonės, kuriuos ten sutikau, po koncertų stodavo į ilgiausią eilę vien tam, kad pasakytų „ačiū už gražų koncertą“, o ir buvo labai išsiilgę pasišnekėti su „jaunąja lietuvaite“, išgirsti istorijų iš mano moksleiviško gyvenimo, žinoti, ką man reiškia būti lietuve, ir netgi ką man reiškia lietuviška muzika... Atlikdama G.Paškeviciaus „Mano kraštas“ (o kaip ypatingai ši daina skambėdavo taip toli nuo Tėvynės) nukėlusi rankas nuo pianino ir atsisukusi į publiką, matydavau ašaras jų veiduose. Dėkoju Sidnėjaus, Melburno bei Džilongo lietuviams už galimybę susipažinti su nuostabiais, šiltais žmonėmis ir kartu gražiai pavakaroti skambant lietuviškai muzikai.
O dabar Lietuvos vairuotojai nustemba
Ir dabar, grįžus namo į Vilnių, man gera. Stengiuosi likusią pozityvią energiją, dovanotą, pavyzdžiui, kad ir tų pačių linksmųjų australų autobusų vairuotojų, dovanoti mūsų autobusų vairuotojams! Na, tai tikrai nėra taip lengva, bet aš stengiuosi. Vien entuziastingas „laba diena!“ priverčia juos maloniai nustebti.
Supratau, kad reikia į savo kasdienybę mums patiems tos teigiamos energijos įnešti, daugiau šypsotis, ieškoti kompromisų, apkabinti mylimą ar tą, kuriam apkabinimo reikia. Gyvenimas gali būti gražesnis, kai to nori.
P.S. Bent jau iki šiandien kiekvienas autobuso vairuotojas man taip pat atsakė „o, labas vakaras!“. Kai kurie ir kreipinį „panelė“ prideda. Tai tokia maža smulkmena, kuria būdama toli toli išmokau džiaugtis. Pabandykite ir Jūs!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
