* 2 mažamečius - 4 ir 5 metų vaikus;
* 220 tūkst. litų būsto paskolą (liko išmokėti apie 190 tūkst. litų).
* butą, kurio vertė pagal įvertinimą yra 129 tūkst. litų.
Apylinkės teismas nusprendė:
* vaikai gyvena su motina;
* butas atitenka motinos nuosavybėn.
* paskola yra dalinama per pusę;
* priteisti vyrui kompensaciją už butą 65 tūkst. litų, kuri turi būti išmokėta per 4 mėnesius.
* alimentai 1300 litų.
Padaviau apeliacinį skundą dėl kompensacijos už butą dydžio sumažinimo ir išmokėjimo termino pratęsimo, tačiau skundas buvo atmestas. Mano atlyginimas yra 3000 litų. Mano vyro atlyginimas yra apie 7000 litų. Kaip jūs matote, netgi atiduodama visas savo pajamas kompensacijai, kompensacijos sumos ir išmokėjimo periodo proporcija prieštarauja visiems protingumo principams, ir aš tikrai nesurinksiu tokios sumos per 4 mėnesius. Bankas kredito man neduoda. Aš, kaip laiduotoja, net neturiu teisės prašyti refinansavimo, bet eisiu prašyti vis tiek, nors jau žinau, kad bankų atsakymas bus neigiamas.
Man nesurinkus sumos, vyras turi teisę kreiptis į antstolius, o jie tikrai nepaliks man pakankamai pajamų, kad man ir vaikams būtų užtikrintas tinkamas pragyvenimo lygis.
Valstybė man šiuo atveju taip pat nepadės jokiomis kompensacijomis, nes mano pajamos yra pakankamai didelės, o tai, kad jas visas suvalgys antstoliai, niekam nerūpi. Vienintelis kompromisas, kuriam sutinka mano vyras, yra kompensuoti 65 tūkst. litų per alimentus, tačiau kaip aš galiu rizikuoti atsisakyti alimentų artimiausiems 4-5 metams? Tuo labiau, kad butas priklauso bankui ir yra labai didelė tikimybė, kad vyras, gavęs kompensaciją, nustos mokėti kreditą.
Taigi, man lieka vienintelis kelias atgal į teismą su atskiru prašymu atidėti kredito išmokėjimą (nežinau, kiek turiu čia šansų, nes net apeliacinis teismas atmetė mano skundą dėl teismo sprendimo) arba kasacinio skundo pateikimas (advokato tarifas apie 5000 Lt, šansų laimėti beveik jokių – todėl net neverta rizikuoti). Šitoje vietoje kyla klausimas, ar teisėja specialiai priima tokius absurdiškus sprendimus, kad aš atgal pas ją sugrįžčiau ir ji būtų garantuota darbu, o valstybė papildomais žyminiais mokesčiais? Bet nejaugi dar nepakako? Aš per 2,5 metų jau išleidau teismams ir advokatams apie 8000 Lt, ir mano vyras - panašiai tiek.
Kreditas butui buvo paimtas 30 metų, ir išmokėti jo trečdalį per 4 mėnesius moteriai, vienai auginančiai 2 mažamečius vaikus, kai pajamos yra 3000 Lt plius 1300 Lt alimentų? Kokiu būdu tai įmanoma ir kodėl ta kompensacija neišdalijama per likusius kredito metus?
Aš neatsisakau jos mokėti, bet gi ne tokiomis sąlygomis. Teismas argumentavo savo sprendimą tuo, kad vyro teisės į gyvenamąjį plotą yra pažeistos, bet kai jis santuokoje išsidirbinėjo kaip tik galėjo, kai gėrė, kai varydavo mane iš namų, ar nebuvo pažeidžiamos mano teisės? Kodėl už tai niekas neatsako ir nesumoka? Kodėl aš ir mano vaikai turime kentėti dėl to, kad aš nesutikau su mano vyro kiaulišku elgesiu ir padaviau prašymą skyrybom? Aš kiekvieną dieną sąžiningai dirbu, aš neslepiu savo pajamų, moku mokesčius. Kodėl mane už tai reikia nuskriausi ir viską atimti? Aš noriu daugiau dėmesio ir finansų skirti savo vaikams. Vienam iš mano vaikų gresia dvi operacijos - viena iš jų yra širdies operacija, kita - žandikaulio.
Antras vaikas kitais metais pradės lankyti mokyklą. Apie tai aš turiu dabar galvoti. Aš noriu planuoti atostogas, noriu planuoti vaikų gimtadienius, noriu gražiai juos aprengti, noriu duoti jiems tai, ką aš galiu duoti, uždirbdama pakankamai neblogą atlyginimą.
Bet aš esu finansiškai visiškai suvaržyta, turiu taupyti pinigus, galvoti tik apie teismus, išlaidas advokatams ir teismams bei kaip aš turėčiau išmokėti 65000 Lt per 4 mėnesius ir kas bus, kai aš to nepadarysiu, nes tikrai neturiu tam galimybių. Manau, kad šiandien mano situacija tampa eiline. Skyrybų bei vienišų mamų procentas Lietuvoje vis auga, vyrai elgiasi vis laisviau, todėl kad jie turi visas teises. Jie gali elgtis su savo žmonomis, kaip jie nori, gali gerti, negrįžti namo, būti neištikimi, smurtauti, ir jie puikiai žino, kad jiems už tai nieko nebus.
Dėl skyrybų kalti abu, kreditai - per pusę, alimentai – dažniausiai minimumas, jokių laisvės apribojimų. Su vaikais matosi kada nori, o nenori ir nesimato. Tai yra mano patirtis, ir aš dėkoju Dievui, kad turiu darbą. O kiek yra moterų, kurios, savo vyrų prašymu, tampa namų šeimininkėm ir skyrybų akimirką neturi nei darbo, nei pajamų, nei stažo. Tačiau visi įsipareigojimai, nepaisant vaikų ir aktualios situacijos, yra dalinami per pusę – pagal įstatymus, kurie visiškai prieštarauja realybei ir žmogiškumo principams bei logikai.
Ką man toliau daryti ir kur kreiptis? Ar iš tikrųjų, pasilikusi su 2 mažamečiais vaikais, aš neturiu jokių išskirtinių teisių ir esu traktuojama kaip lygiavertė finansiškai ir morališkai vyrui, kuris dvigubai daugiau uždirba, turi pilną judėjimo laisvę, turi galimybę paimti kreditą būstui ir tikrai žymiai daugiau visų kitų galimybių nei aš?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
