Netiesa, kad gyvenimo patirtis ateina su metais. Ji ateina su įvykiais, nes metai tik sendina, o įvykiai formuoja požiūrį ir asmenybę. Istorijos laikraščiuose, portaluose ar televizijoje dažnam kelia klausimą, neretai pilną pasipiktinimo – taip tikrai būna?.
O man dažna istorija tiesiog sukelia prisiminimus. Lyg imtum pirkinių sąrašą ir tikrintum, ko dar trūksta. Tragiškai pasibaigęs gydytojų aplaidumas – buvo, dedam į krepšelį ir pasižymim. Teisėtvarkos nekompetencija – buvo. Savižudybės – buvo. Nepilnamečių nėštumas, nebroliškai broliškos turto dalybos, netektys dėl avarijų, tragedijų ar nepagydomų ligų, alkoholizmas... Buvau, mačiau, susidūriau, ne tik girdėjau. Dažniau padedančiojo vaidmenyje, ne pagrindinio veikėjo, nes prasigėrusio daugiavaikio kelių erelio įvaizdis į mane visai nebūtų panašu. Sąrašas ilgas, o metų ne taip ir daug.
Ir ta gyvenimo patirtis jau seniai privertė galvoti: o kas būtų, jeigu duotum kažką priešingo tam, ką gauni? Jei būtum toks, kokio (galbūt) žmonėms reikia? O gal ir daugiau? Atsakingas teisininkas, Hipokrato priesaikos, o ne kyšio tvirtai besilaikantis gydytojas, mylintis vyras, ištikimas draugas, puikus kaimynas, geras žmogus? Jei matydamas visas socialines šiukšles – pyktį, godumą, pavydą, užgauliojimus, melą – tarsi surinktum ir perdirbtum į teigiamą energiją?
Ne kartą ir ne dešimt iš moterų teko girdėti kažką panašaus į „jis nepastebėjo mano naujos šukuosenos“. Pamiršo gimtadienį, mėgstamą atlikėją, nedovanoja gėlių, nesikalba apie santykius, niekada nesako komplimentų... Tiek moteriškų norų, tiek vyriškų klaidų sąrašas begalinis. Bet kas nutinka, kai ne tik matai šukuosenų pokyčius, bet užtenka vienintelės nuotraukos, kad papasakotum apie nepažįstamą žmogų daugiau nei tie, kurie per daugybę metų turėtų jį puikiai pažinoti? Kada išklausai visus „Taip nebūna“ ir „Niekas to dėl manęs nėra daręs“, padaugini viską keleriopai ir padarai „būna“? Kada nereikia kažkokių kvailų datų kaip vasario 14-oji, kad sukurtum kažką įsimintino? Kai darai viską priešingai teiginiui, jog visi vyrai kiaulės?
Tada išgąsdini, atstumi nuo savęs, kažkieno akyse virsti maniaku ir persekiotoju. Na, dar yra ir milijonams pažįstamas „draugų zonos“ variantas. Turbūt net ir tai reikia dozuoti, palengva pripratinti prie gerų ir gražių dalykų. Bet iš esmės tai kažkas panašaus į žvejo žmonos gyvenimą. Moterims norisi daugiau už sukiužusią geldą, bet, gavus daugiau, norisi dar. Ir dar. Žinoma, daugybė moterų negauna netgi naujos geldos, nes vyrai žuvelės bet kada gali paprašyti naujos žmonos, arba jos įsikanda „Pas visus taip“ ir bando lopyti šeimose tai, kas jau seniai nepataisomai prakiurę. Juokingai graudu ir graudžiai juokinga. O jeigu „darytume pozityvą“ už santykių ribų?
Studentė vargiai sukrapšto paskutines mėnesio santaupas kelionei namo. Deja, bet likimas pasijuokia, nes nauja bilieto pas mamą kaina yra penkiais litais didesnė, ir studentė susigūžusi slenka šalin nuo kasos langelio. Stovėdamas eilėje pasipiktini neteisybe, neištveri, tačiau bandydamas taip pigiai kažkam nupirkti laimę, sutinki tokį žvilgsnį, kuris, rodos, byloja „ne, su tavim už kampo neisiu!“, nors galvoje vienintelė mintis – „Kas man tie penki litai, jeigu ji galės grįžti pas artimuosius?“
Diena karšta, bet visai nesinori gerti, nors rankoje burbuliukais groja ir visas troškulio reklamas primena „Sprite“. Netoliese matai tris plušančius statybininkus ir mintyse sumeti, kad vyriokai susiverstų gėrimą greičiau nei bet kuris reklaminis veidas. Vis dėlto, vedinas kuo puikiausių norų, aiškini, kad ne, kamštelis nebuvo iš naujo užlituotas, kad pakuotė tikrai nauja ir kad aplinkui pakeliui buvo apsčiai krūmų, jeigu jau būtų spyręs reikalas.
Namo kelias tolimas. Be to, kiekvienas sportuojantis supras, kokį siaubą po „kojų dienos“ kelia laiptai. Pridėkim tą faktą, kad jie aplediję ir jų...nemažai. Bet mažą siaubą keičia kitas, didesnis – prie tos neįveikiamos tvirtovės pasiramsčiuodama ramentais artinasi mergina. Iš kelių dešimčių metrų stebiu, kaip palengva ji kyla dar tik ant antro laiptelio ir kaip greitai ją lenkia kiti. Pasiūlęs ją panešėti, išgirsti griežtoką „nereikia“ ir lipi su skausmu jau ne kojose, o kažkur giliai geros širdies kamputyje, lyg gipso priežastis būtum tu...
Tai tik kelios istorijos iš serijos, kurią pavadinčiau „Gerumas be kaukės“. Toks jis labai dažnai neveikia. Pabandykite be pandos kostiumo apkabinti gatvėje liūdną žmogų. Ne tik kad nepadėsit jam pasijusti geriau, bet galit ir niukso sulaukti. Pabandykit įgyvendinti pozityvų socialinį eksperimentą, neprisidengę kokios žinomos organizacijos vardu. Nelengva. Šokoladu kažkodėl lengvai dalinamasi tik reklamose ir visai nesvarbu, kad tu duodi, o ne atimi. Ne veltui visi komiksų superdidvyriai dėvi kostiumus ir gyvena dvigubą gyvenimą. Daryti gera po priedanga yra lengviau.
O kas būna, kai gerumas visgi prasimuša? Tinkamoje dirvoje pritampa viskas, tačiau, deja, bet kuris ūkininkas pasakys, kad tinkamiausia dirva yra... supuvus. Egoistiška, vartotojiška. Rožės irgi geriausiai auga mėšle. Įmeskim čia palyginamąją metaforą. Piterio Parkerio kaimynas galbūt mielai pasisiūlys už jį išnešti šiukšles. Tas pats žmogus, bet šįkart Žmogaus Voro kaimyno vaidmenyje, niekada to nedarys, nes juk superdidvyriai viską daro vieni ir viską daro gerai. Nors, gelbėdamas miestą, galbūt su savo šiukšlėmis jis nebespėja...
Ar šiandien dar reikalingas tikras draugas? Ar reikia draugo, kuris, pavyzdžiui, sunkiu metu padėtų baigti mokslus, neprašydamas jokio atlygio ir per kelias savaites padarydamas daugiau nei ketverius metus tą mokslą krimtęs studentas? Rodos, neseniai baigėsi egzaminų sesija ir, spėju, ne vienas susimąstė, kaip „užsikniso“, siekdamas to diplomo.
Mano sąskaitoje dvylika aukštojo mokslo - bakalauro, magistro, doktorantūros – diplominių darbų ir verslo planų bei aibė dokumentų, ant kurių net ir žaliausias tyrėjas rastų mano pirštų antspaudų. Ir visa tai ne sau, ne už atlygį. Ar reikia draugo, kuris viską mestų ir tiesiogine prasme skuostų kilometrus, nes kažkam skubiai praverstų pagalba? Atidėtų asmeninius planus, bet paskolintų pinigų, nes „mirtinas reikalas“? Kuris į „rytoj būsiu tavo mieste, ieškau, kur pernakvoti“ atsakytų „picą užsakyt ar cepelinų?“.
Taip, reikia, bet trumpam. Funkcijai, ne ryšiui. Kaip merginos pagal iškvietimą. Viskas tampa panašu į vienos nakties nuotykį, po kurio sukama skirtingais keliais, net jeigu nuotykis išgelbėjo gyvybę. O kas būna, kai pagalbos prireikia tam padedančiajam? Variantas su Žmogaus Voro, ne Piterio Parkerio kaimynu. Ne tik kad nesulauksi pagalbos, nesulauksi netgi klausimo, ar jos reikia. Užtat atgal gausi išdavystę, melą, išgirsi žodžių, kurie, jeigu stovėtum ant stogo krašto, būtų paskutiniai. Nenuostabu, kad pirmaujam pagal per anksti išėjusius. Tikriausiai pirmaujam ir pagal per anksti, o kartais ir per vėlai arba tiesiog neapgalvotai prasižiojusius, aklus kitų skausmui, neįgalius suprasti.
Martinas Lutheris Kingas teisingai sakė – „Kai viskas pasibaigs, prisiminsime ne mūsų priešų žodžius, o draugų tylą.” Nesvarbu, kas būčiau – kolega, brolis, sūnus, draugas, pažįstamas, tiesiog žmogus – pernelyg dažnai buvau priverstas prisiminti, kad ta pozityvios energijos mašina turi būti varoma socialinėmis šiukšlėmis, nors naiviai galvojau, kad kažkas gali keistis. Bet juk elementaru – kur švaru, ten valytojo darbo nematyti.
Svajojame apie geresnį rytojų, norime ištikimų draugų ir darnios šeimos, stebimės, kiek priviso visokio plauko nusikaltėlių. Bet kas nutinka, kai noras išsipildo? Išpildytas noras praranda magiją. Įgyvendinta svajonė tampa neįdomiu kažko turėjimu ar pasiekimu, o ją išpildęs žmogus tarsi vagis atima tą gerą jausmą - turėti svajonę. Pasiaukojančius draugus nustumiam į šalį „iki kito karto“, ir eilinę dieną prisitraukiam arčiau tuos, kurie padės ištuštinti butelį.
Išsigąstam kuo gražiausių ketinimų, džentelmeniškumo ir kuriam gyvenimą su tais „paprastesniais“, kurie nuo širdį veriančio liūdesio pasiūlys gydymo priemonę – gražiais žodžiais kalbant, sueitį per akiduobę.
Einšteinas yra pasakęs, kad „protingas žmogus išsprendžia bėdą, išmintingas sugeba jos išvengti“. Jeigu patarimus laikytume prevencine priemone, apsaugančia nuo bėdų, juos dalinantis žmogus turėtų būti išminčius. Deja, patarimai traktuojami kaip kišimasis į kitų gyvenimą. Mes spjaunam į išmintį, kurią Rytų kultūros brandino ir vertino tūkstančius metų, pasiduodam jausmams, kurie dažniausiai trunka itin trumpai, ir galiausiai ieškom protų, kurie išsrėbs tą košę, kurioje atsiduriame, nors tada tai jau gali būti per vėlu.
Gyvenam tokį gyvenimą, kad, nekirpdami nagų, pamatytume, kaip jie užsilenkia į mūsų pusę. Kalbam, kokie mes tikintys, nors tikėjimas į Dievą nebesiskiria nuo tikėjimo į kampe padėtą malką – kur prasmė, jei nesielgiam, kaip jis moko? Patikėkit, Hario Poterio gerbėjai, į savo gyvenimą perkėlę, tarkim, jo draugišką elgesį, Dievo akyse yra aukščiau už besimeldžiančius bažnyčioje, bet nustumiančius išmaldos prašančią ranką, nors ir girdit tai praktiškai iš ateisto. Bet dabar iš religijos liko pavidalas, ne funkcija. Kas norės būti geras, bus geras ir su „Xbox“ rankoje, nebūtinai Biblija.
Sutikę tą antrąją pusę, pajuntame tokią euforiją, kad pamirštame, jog džiaugsmas retai kada turi vieną šaltinį. Retam kuriam gera, nes „yra tas žmogus“. Gera todėl, kad yra tėvai, pas kuriuos visada galima sugrįžti. Draugas, kuris parems. Draugė, kuri išspręs bėdas. Kai saugu, mes drąsūs. Sukūrę santuoką, bet atsiriboję nuo šaltinių, kurie generuoja bendras emocijas („užkniso uošviai, verčiau nebendraujam / eina švilpt tokie draugai“), po kažkiek laiko žmonės randa tiek trūkumų antroje pusėje, kad duoda pareiškimą skyryboms, nesuvokę, kad pasirinko žmogų, kuris užpildo tik visumos dalį, nors, atrodo, buvo „visas pasaulis“.
Mes taip gyvenam. Po senovei, pagal senas taisykles, graibydami paviršių, nesigilindami nei į save, nei juolab į kitus. Ir vis svajojam, svajojam, svajojam, kad kažkas kažkaip pasikeis. Ar nusipelnėm? Ar bent jau mokėtume tai priimti?
Skaitau istorijas apie nutrūkusius ryšius su ironija, nes žmonės nėra pasirengę ryšiui. Dejuos, kad neturi draugų, neranda meilės, kad gyvenimas nuobodus ir negailestingas, bet pabandyk visa tai ištaisyti ir tarsi būsi bandantis atimti iš jų kažką gyvybiškai svarbaus. O pats pasijunti besantis toks... blogas. Ir lyg didžiausias nusidėjėlis mušiesi į krūtinę, tik žodžiai kitokie, tarsi gyvenime pritaikyta Jurgos „Instrukcija“ - „Kur eit, kai padaręs gerą darbą, šypsais sudaužytu vidum?“.
Gal ir keista, bet visgi žiūriu į tai su šypsena, ir labai abejoju, ar rytais kas nors linksmiau keliasi ir pradeda dieną. Žinoma, būtų kur kas smagiau, jeigu būtų pavykusios visos „gerumo akcijos“, bet tikriausiai mano klaida buvo ta, kad neturėjau kaukės, kad nenorėjau supermeniškai temptis trumpikių ant viršaus. Per savo gyvenimą padėjau dešimtims pavienių žmonių, ne vienai grupei. Niekada nesakiau „ne“, nors galbūt labiausiai iš visų kvatojausi, žiūrėdamas filmą „Jis sako „Taip“!”, nes žinojau, į kur veda per didelis „taip“ kiekis. Bet čia tie atvejai, kai gerumas visgi prasimušė. Trumpam. Funkcijai.
Prisimenu visus, nors didžioji dauguma ir mano vardą užmiršo. Visada įvertinu kažkieno man paskirtas penkias minutes, nes, nepaisant daugybės nemiegotų parų ir metų, skirtų ne sau, retai tos penkios minutės pasitaiko. Gėris labai retai kuria ryšį. Gerai sakoma, kad „Padėk šimtą kartų – pamirš, nepadėk vieną – prisimins visą gyvenimą“. Keikti visada yra lengviau nei dėkoti.Turiu pusę saujos brangių žmonių ir esu bent jau pakeliui link vidinės ramybės. Todėl nesuprantu, kodėl visi „atstumtieji“ žiūri į savo situacijas su, rodos, dideliu liūdesiu. Į juos ir norėčiau kreiptis.
Žinau, kas yra smurtas. Bet labiausiai smurtaujat patys prieš save, patikėdami tais, kurie jus menkina. Nepritapot, na ir kas? Jums reikia tų žmonių? Jų nuomonės, draugystės, dėmesio? Tai ne išvaizdos ar keisto elgesio problema. Tik žmonių tamsumo. Mes šaipomės iš gatvėje besikvatojančio žmogaus, o patys pamirštame tą akimirką, kai per visus juoko kanalus smogia smagus prisiminimas. Pritapti nebūtinai reiškia, kad turi tapti kažkuo geresnis. Savo aplinkoje būčiau pritapęs, jei būčiau buvęs patologinis alkoholikas, nepataisomas melagis ir sijonų kolekcionierius. Bet geriau būti vienam su priimtinais dalykais, nei būryje su tuo, nuo ko pykina. Apskritai, nereikia kažko nei vadinti, nei vadintis „atstumtaisiais“. Apsuktas magnetas stumia kad ir identiškai sveiką ir gerą magnetą, bet nuo to jis netampa blogesnis. Tuo atveju jis tiesiog kitoks.
Ir dar noriu kreiptis į visus dejuojančius, kad kažko nebūna. Gal kiek labiau į moteriškąją giminę. Vyrų atžvilgiu jūs dejuojate, kad „taip nebūna“, bet galiu pasakyti, kad moterų atžvilgiu po bjaurių prisiminimų aš dažnai susimąstau, kaip būtų gerai, kad „taip nebūtų“. Bet čia jau kitos istorijos. Bet kuriuo atveju, kas trukdo tapti pradininku? Lemputės irgi kažkada nebuvo. Tačiau, kaip ir dauguma gerų naujovių, ji įsitvirtino tik tada, kai žmonės nusprendė, jog to jiems tikrai reikia.
Šuo kariamas pripranta. Iš kitos pusės, kad ir kiek būtų glostomas, vistiek kažkada įkanda. Žmonės panašūs. Mušamos moterys ir toliau atlieka žmonos pareigas, papildydamos jas bokso kriaušės vaidmeniu. Glostomos ilgainiui pradeda ieškoti, kas prie visko dar ir vardinį antkaklį užsegs, kol lieka su Kinijoje gamintu universaliu „Mabich“ firmos pasaitėliu. Mušantys vyrai susiranda kitas, nes toks gyvenimo būdas. Pavargę nuo betikslio glostymo susiranda laisvesnio elgesio moteris, nes su jomis viskas aišku ir lengva.
Susirašinėjam su kaliniais ir sėdam į nepažįstamųjų automobilius, bet deginam nuoširdžius ranka rašytus laiškus ir nepriimam trūkstamų penkių litų bilietui. Ir svajojam, svajojam, svajojam...
Svajokim tyliai, kad tik kas nepavogtų ir neatsidurtume situacijoje, kai dvi identiškai apsirengusios moterys žiūri viena į kitą ir nežino - draskyti suknelę sau ar kitai. Nesiskųskim, nes staiga gali nutikti koks nors blogas dalykas – pavyzdžiui, kažkas pataisys gyvenimą. Užsidarykim kur nors giliai giliai, kad tik nepasiektų pagalbos ranka. Apsistatykim armija samdinių, ir nurašykim savanorius veteranus, kurių krūtinėse užsiliko į mus paleistos kulkos. Bijokim tuščios tamsos, o ne akiplėšiškai dienos metu besistaipančio blogio. O gal visgi pradėkim keistis?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
