Bet paskutinis prašymas, kuris tikrai padarė galą mano kantrybei, buvo bendraklasių siūlymas, net ne siūlymas, o reikalavimas mestis po 50 Lt klasės auklėtojos ir gimnazijos direktorės dovanoms. Nesuprantu, juk net ne išleistuvės? Ar negana to, kad nešame dovanas bet kokia proga – Mokytojo dienai metamės, gimtadieniui metamės, Kalėdoms metamės, Rugsėjo pirmajai – taip pat. Auklėtoja taip pat gera – net užsiminė, KO ji norėtų šimtadienio proga. Ir nepasikuklina to priminti.
Kai mano tėvai sužinojo apie dar vieną numatomą dovanėlę, nebuvo labai patenkinti. Aišku, pinigų jie duos ir aš pati iš savų prisidėsiu, kas gi nori gadintis santykius su klasės auklėtoja, likus vos šimtui dienų iki atestato teikimo?
Apskaičiavau, kad vien per šituos mokslo metus tėvai ir aš pati tokiems dalykams išleidome daugiau nei 500 litų. Mūsų šeimai tai gana didelė suma, nes mama nedirba (prižiūri brolį, kuris tebelaukia vietos darželyje), dirbame tik mes su tėvu. Jis – miškų urėdijoje, aš kebabinėje po pamokų, bet ne kasdien. Taupau pinigus būsimoms studijoms, žinau, kad tėvams bus sunku mane išlaikyti, kai gyvensiu kitame mieste, o ir pati nenoriu nuo jų priklausyti.
Jau spėjau susigadinti santykius su keletu bendraklasių, ypač su tais, kurie atsakingi už šimtadienio organizavimą. Jiems nepatiko ne tik tai, kad nenoriu mestis pinigų dar vienai auklėtojos dovanėlei, nei tai, kad nenoriu važiuoti į pirtį, kuri, jų supratimu, tiesiog privaloma po to...
Tai irgi tradicija, nors nuvažiavusi tikriausiai jausiuosi kaip išmetusi pinigus – nusilakti iki nesąmoningos būsenos aš nenoriu, prekybos centrų mišrainių nevalgau... Pusnuogiai šokiai ant stalų, bliovimas, pagal neva populiarias dainas ir vėmimas pirties tualete – tai ne man. Nors esu paprasta, gana linksma panelė, kuri mėgsta gerai praleisti laiką, bet kalbos apie tai, kas laukia, atbaidytų ir drąsesnes. Visi tik ir spėlioja, kas kiek pakels ir kas pirmas nuvirs po stalu.
Vaikinai be jokio gėdos jausmo tarpusavyje aptarinėja, kokią merginą galima įkalbinti smagiai pasi***, ir dar siūlo pasikviesti panelių iš kitur, jei bendraklasės pasirodys nesukalbamos.
Merginos – ne geresnės. Išskyrus tai, kuo žada rengtis, kitos kalbos nėra. Kai kurios jau prieš mėnesį užsirašė visur, kur tik įmanoma – nuo manikiūrininkės iki kirpėjos. Laksto po soliariumus, verkia, kad nespės iki baliaus numesti kilo ar dviejų.
Nežinau, ar tokie keisti reikalai ir kitose gimnazijose, ar čia tik mūsų tokia, kur privaloma mokėti už kažką, kas neatrodo svarbu ir būtina. Ar ir kitur, atsisakiusi pramogų, kurios manęs nedomina, ar pirkti dovanas, kurioms dar tikrai ne laikas, būčiau viešai pasmerkta?
Aš pati manau, o ir tėvai man pritaria, kad geriausia dovana ir pagarbos ženklas mokytojai – puokštė gėlių. Juk šimtadienis – ne mokytojų, ne direktorės, o dvyliktokų šventė. Mes paliksime gimnaziją, mūsų laukia studijos, savarankiškas gyvenimas... Mes kantriai mokėmės tų dalykų, kurių tolesniame gyvenime nė karto neprireiks. Tai gal dabar reikia įvesti naują tradiciją – tegul mums dovanoja dovanas tokios šventės proga. Gal taip bus teisingiau?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
