Dėl šios priežasties nemaža mūsų piliečių dalis neteko dvasingumo, kuris žmogui būtinas. Tuo pačiu jie prarado gyvenimo džiaugsmą, o jų vertybių skalė tapo iškreipta. Tie, kurie grįžta iš užsienio, tą puikiai mato stebėdami žmones gatvėje. Žmogaus dvasinė būsena labai ryškiai, tarsi veidrodyje, atsispindi jo veide.
Kaip atsirado visata?
Ir dabar, nors jau seniai atgavome laisvę, mes paskendę kasdieniniuose rūpesčiuose ir darbuose, retai kada susimąstome apie šį žmonijos amžinąjį, visiems mums tokį aktualų klausimą, atsakymo į kurį dar niekas nesugebėjo rasti ir vargu ar suras artimiausioje ateity. Visatos atsiradimą šiuolaikinis mokslas aiškina didžiuoju sprogimu. Deja, šis aiškinimas prieštarauja pačiam mokslui, kuris teigia, kad iš nieko niekas negali atsirasti. Bet kuriam fizikiniam procesui: sprogimui, degimui, sintezei būtina medžiaga. Iš kur atsirado ta medžiaga, kuri sprogo didžiojo sprogimo metu, iš nieko?
Didžioji žmonijos dalis tiki aukščiausia jėga, visatos kūrėju arba Dievu. Pirmykščiai žmonės tikėjo. Tikėjo mūsų protėviai lietuviai. Pasaulyje yra nesuskaičiuojama daugybė religijų. Tiki apie 90 proc. mūsų planetos gyventojų. Tame tarpe buvo ir yra labai daug garsių žmonių ir mokslininkų. Dievo buvimo neįmanoma nei įrodyti, ne paneigti.
Žmogaus siela
Kiekviena diskusija turi būti paremta konkrečiais faktais. Priešingu atveju, bet koks teiginys bevertis. Kaip teigia psichologė V.Kuzmienė, žmogų sudaro siela, protas ir kūnas. Jų santykis nevienareikšmiškas, komplikuotas. Dažniausiai svarbiausiu mes laikome iš šių išvardytų kurį nors vieną ar du. Trečiuoju susirūpiname tik tada, kai atsiranda problemų. Pavyzdžiui, kai susergame.
Jau vien valios buvimas rodo, jog asmenybė gali veikti prieš savo kūno norą. Kuomet žmogus stengiasi įveikti paniką ar baimę, tuomet valios jėga bus pozityvus reiškinys. Tačiau valia gali būti ir negatyvi, jeigu žmogus be reikalo rizikuoja gyvybe, žaloja save, žudosi arba žudo kitus, pavyzdžiui, teroristai. Taigi, valia gali būti vertinama labai prieštaringai. Ji gali daryti žmogų kūrybišku arba destruktyviu, kilniu arba niekšišku. Čia, matyt, galima įžvelgti valios tam tikrą priklausomybę nuo žmogaus sielos.
Todėl žmogus turi atsirinkti kas yra gėris, o kas blogis. Deja, ne visi tą sugeba.
Siela – savarankiška metafizinė substancija, egzistuojanti kiekvieno žmogaus viduje. Religijose ji laikoma amžina. Nuo kūno siela atsiskiria mirties metu. Parapsichologų manymu, fiziniame lygmenyje siela įsitvirtina žmogaus širdyje, kol ši plaka, o jai sustojus - energoinformaciniame lygmenyje, prie kūno energetinių centrų. Amerikiečių mokslininkai atliko įdomius tyrimus. Jie apklausė žmones, kuriems buvo persodinta svetima širdis.
Pastebėta, kad daugelio jų psichika smarkiai pakito. Pasikeitė gyvenimo įpročiai, pomėgiai, temperamentas ir kitos charakterio savybės. Pavyzdžiui, rami mergina, kuriai buvo persodinta katastrofoje žuvusio vaikino širdis, pamėgo važinėti motociklu, ėmė klausyti trankios muzikos, valgyti mėsą, nors anksčiau buvo vegetarė. Pasirodo, jog jai buvo persodinta baikerio širdis. Šis mėgo audringą gyvenimą, dievindavo keptus vištų sparnelius ir alų. Tokių pavyzdžių yra labai daug. Manoma, kad informacija apie asmenybę, žmogaus charakterį ir temperamentą, užkoduota širdies ląstelėse. Galimas dalykas, kad svetimo žmogaus širdis ne tik kažkam gražina gyvybę, bet ir suteikia naują sielą?
Be mums jau žinomų energijos rūšių, mokslininkai prakalbo apie kitokią energijos rūšį – laisvąją energiją – žmogaus sielą. Logiškai mąstant, jei siela egzistuoja ir po mirties, tai turi kur nors tęsti savo būtį, kol vėl kur įsikūnija. Amerikiečių mokslininkas Michaelis Newtonas teigia, kad mirties akimirką mūsų siela atsiskiria nuo kūno. Po to ji gali iškart vykti „anapus“, kur neegzistuoja laikas. Tačiau yra sielų, kurios trumpam pasilieka kūno mirties vietoje. Su fiziniu kūnu siela susilieja dar vaisiui esant motinos įsčiose.
O tai, kad siela sveria 21,3 g ne visai tiesa. Pasak kai kurių specialistų, siela yra beformė, besvorė būtybė. Tai – energija, turinti sąmonę. Taigi pati siela „gyvena“ mūsų viduje. Tik jos išorinio sluoksnio spindėsys (aura) juosia fizinį kūną iš išorės. Ją galima užfiksuoti specialiais metodais. Tai savotiškas energetinis protas, įsiliejęs į žmogaus sąmonės lygmenį. Ji valdo fizinį kūną mintimis bei jausmais. Žmogaus kūnas be sielos tampa menkaverčiu zombiu. Siela – žmogaus vidinis „aš“.
Rusų mokslininkui K.Korotkovui specialiu metodu pavyko nufilmuoti sielos atsiskyrimo nuo fizinio kūno momentą tam tikros auros pavidalu. Jos energiją galima registruoti kreivės forma. Atlikus daug tyrimų, buvo nustatyta, kad nuo mirusiųjų dar kurį laiką sklisdavo energija ir jos pulsavimas išnykdavo ne iškart. Įdomiausia tai, kad natūralia mirtim mirusių žmonių energijos sklidimo kreivė maždaug parą-tris visada būdavo tolygi, o savižudžių ir netikėtai mirusių energijos kreivė šokinėdavo aukštyn-žemyn. Tarsi kokia nematoma, sutrikusi jėga nenorėtų palikti kūno. Nesava mirtimi mirusių žmonių auros švytėjimas trukdavo ilgiausiai ir būdavo ryškesnis. Specialistai mano, jog taip yra, gal būt, todėl, kad siela būna dar nepasiruošusi palikti kūno.
Žmogui tobulėjant dvasiškai, plečiasi, didėja ir siela. Ji nuo žemesnių energetinių centrų stiebiasi vis aukštyn. Teigiama, kad aukštą dvasingumo lygį pasiekusių asmenų aura ypač ryškiai spindi. Tokie žmonės skleidžia gėrį, veda kitus žmones dvasingumo link. Tad kur kas svarbiau rasti su siela ryšį, nes tik siela suteikia žmogui galimybę dvasiškai tobulėti, gebėjimą skirti gėrį nuo blogio, džiaugtis gyvenimu, suvokti jo prasmę ir tikslus. Jei viso to nėra, vadinasi ryšys neužsimezgė, siela merdi. Todėl lydi nesėkmės, nusivylimai ir sveikatos sutrikimai. Vien mūsų protas nesugebėtų kontroliuoti visų savo impulsų. Be sielos kontrolės tiesiog išprotėtume, būtume tuščios, besielės būtybės.
Ypatingą dėmėsį sielai skiria Rytų religijos. Ten pripažįstama reinkarnacija. Kitaip tariant žmogaus siela į fizinį kūną gali įsikūnyti daug kartų. Pagal jų sampratą išeitų, jog ir pragaras yra ne kažkur, o čia – žemėje. Kai kurie čia kenčiantys, nelaimingi žmonės paveldėjo savo nuodėmingų pirmtakų sielas. Indų filosofija Joga taip pat skiria kūną, protą ir sielą. Pagrindiniai Jogos principai: tinkami pratimai (asanos), taisyklingas kvėpavimas, teisingas atsipalaidavimas, tinkama mityba, pozityvus mąstymas ir meditacija (katalikų maldos savotiškas atatikmuo).
Ten paplitusi taip vadinama juoko joga, kurios pradmenys jau yra ir Lietuvoje. Specialūs juoko pratimai (nepainioti juoko, kurį sukelia humoras) ne tik teigiamai veikia kvėpavimą ir vidaus organus. Jie taip pat skatina endorfino, apie kurį buvo rašyta mano kituose straipsniuose, išsiskyrimą ir slopina streso hormonų išsiskyrimą. Galima neabejoti, jog juokas turi tam tikrą ryšį ir su mūsų siela.
Mūsų angelas sargas
Visi mes girdėjome apie angelus sargus (nepainioti su uniformuotais angelais sargais). Įvairūs mokymai apie juos kalba savaip. Vieni teigia, kad kiekvienas mes turime po angelą sargą, kuris mus lydi visą gyvenimą. Kiti mano, kad mus globoja tūkstančiai angelų, atskubančių į pagalbą pagal poreikį. Yra teorijų, aiškinančių, kad angelas sargas – tai žmogaus aukštesnysis „aš“, dvasinė jo esybės dalis, glaudžiai susijusi su visata. Kai žmogus kreipiasi pagalbos į savo angelą sargą, tai yra veiksmas, rodantis, kad tas žmogus subrendo prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Nuo tos valandos jam nekils mintis už užgriūvančius sunkumus kaltinti tėvus, mokytojus, draugus, sutuoktinį ar vaikus.
Pasiryžimas pačiam tvarkyti savo gyvenimą – būtina sąlyga, kad mums padėtų ir angelai. Žvakutės uždegimas, meditacija ar malda, „pokalbis“ su savo sąžinę, gyvenimas pagal Dekalogą padeda suprasti ryšį su savo angelu sargu. Dekalogas, bent jau ta jo dalis, kur kalbama apie moralę ir tiesą, turėtų galioti ne tiktai tikintiesiems. Tai turėtų būti mūsų visų poreikis. Be dekalogo neimanoma tiesos paieška.
Amerikiečių sociologas Džeimsas Stauntonas išanalizavo daugiau kaip 200 traukinių katastrofų, įvykusių per 30 metų laikotarpį. Pasirodė, kad traukiniai, kurių kelionė baigdavosi tragiškai, važiuodavo vos ne pustuščiai – vidutiniškai jais vykdavo tik 61 proc. galimo keleivių skaičiaus. Tuo tarpu į tuos traukinius, kurių kelionė buvo sėkminga, susirinkdavo vidutiniškai 76 proc. keleivių. Tokį 15 proc. skirtumą galima paaiškinti tik aukštųjų jėgų įsikišimu. Tokių pavyzdžių pasaulyje yra labai daug.
Daugelis religijų angelus sargus personifikuoja kaip atskirą būtybę. Iš tikrųjų angelas sargas yra mūsų dalis. Jis yra mumyse, o mes jame.
Skaitytojui gali kilti daug abejonių dėl viso to, kas čia parašyta, kad tai vien tik sausa, niekuo nepagrįsta teorija. Todėl noriu pateikti pavyzdžius iš savo netrumpo gyvenimo. Pirmas atvejis, kuomet aš galėjau iškeliauti į nebūtį, įvyko labai seniai. Tada dar mokiausi 6-oje klasėje. Dėl kažkokių priežasčių mūsų namui buvo atjungta elektra. Tėvelis atnešė ilgas kopėčias, atrėmė jas į netoli namo stovėjusį elektros stulpą ir įdavė man porą laidų. Kadangi jis pats bijojo aukščio, liepė man lipti į viršų ir tuos laidus prijungti prie elektros. Užlipau, pradėjau jungti ir... elektros srovė taip man žiebė per abi rankas, kad vos nenukritau žemėn. Net neįsivaizduoju, kaip aš taip žaibiškai spėjau atitraukti rankas nuo tų laidų, todėl išlikau gyvas ir sveikas. Juk prisilietimas prie skirtingų fazių elektros laidų abiem rankom – mirtinas, nes elektros srovė tuomet eina per širdį.
Antras atvejis, kuris man galėjo būti lemtingas, atsitiko toli nuo Lietuvos – Kirgizijoje. Tarnaudamas kariuomenėje aš tik per plauką nenuskendau sraunioje kalnų upėje. Po poros metų, kuomet tarnavau Taškente, vakare važiuojant motociklu, plieninė viela, ištiesta skersai kelio, galėjo nurėžti galvą ne tik man, bet ir karininkams, kurie tada važiavo su manim.
Po 4 metų Karelijoje kraunant į vagonus rąstus mane galėjo sutraiškyti kelių tonų rąstų ryšulys. Kaip tada spėjau pamatyti tą tiesiai ant manęs krentantį ryšulį, sureaguoti ir žaibiškai nušokti nuo vagono iš keturių metrų aukščio, negaliu suprasti iki šiol. Daug atvejų, kurie galėjo baigtis fatališkai, vėliau atsitiko važiuojant motociklu ir automobiliais, nes rizika man ne svetima. Iš viso gyvenime buvo net 14 laimingų atvejų. Vieną ar keletą atvejų galima būtų traktuoti kaip laimingus atsitiktinumus. Tačiau keturiolikos tokiu būdu paaiškinti niekaip negalima.
Visas mūsų gyvenimas – tai požiūrių į jį visuma. Pakeitus požiūrius, pasikeičia ir gyvenimas. Svarbiausia niekada nepamiršti tiesos ir teisingai gyventi. Daugelis žmonių pernelyg nereiklūs, tingūs, prisitaikę spoksoti į bet ką, pavyzdžiui, į tuščias komercinių TV laidas ir leidžiasi vadovaujami bet ko. Net ir aferistų. O juk jeigu mes nesame savimi, visas gyvenimas slysta iš rankų. Minia užburia ir suvienodina.
Mėgavimasis sambrūzdžiu tėra netvirtos sielos blaškymasis, bėgimas nuo savęs. Pozityvios mintys, meilė sau, savo artimiesiems, žmonijai, Žemei, Visatai mums visuomet padės ir suteiks tikrą gyvenimo džiaugsmą. Atminkime, kad pasėjus blogį, jis išaugs ir neišvengiamai sugrįš pas mus. Jeigu šiandien padarysim gerą darbą, vėliau patys patirsime daug gero.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
